Didysis Rusijos melas

Imperijų suvaldymui yra reikalinga propaganda, o propagandai – aiški žinutė. Dažniausiai tai būna į didingą praeitį apeliuojantys mitai, kurie pateisina imperijos išskirtinumą ir teisę į plėtrą. Tą darė Romėnai, kurie kildino save iš magiškų pusdievių, naciai, išgalvoję ištisą arijų civilizacija, tuo pačiu užsiima ir ekspancinio nacionalizmo neslepiantys įvairūs tautininkai-liaudininkai su savo sarmatais bei Lietuvą nuo jūros iki jūros.

Šiandieninė Rusija įsivaizduoja, esanti imperija, todėl nevengia jai priklausančių propagandinių mitologijų, kas labai išryškėjo 2007 m. Estijoje.

Kadaise Taline stovėjo bronzinė kareivio išvaduotojo skulptūra, kurią vieną dieną buvo nuspręsta iškeldinti ir čia nelauktai įsisuka toks šūdų ventiliatorius, kokio Pabaltijije nebuvo nuo 90-tųjų pradžios: rusų tautybės liaudis gatvėse vykdo demonstracijas, į Taliną privažiavę tūkstančiai našistų kelia provokacijas, ddosinami Estijos internetai, Rusija pradeda karinius mokymus Estijos pasienyje, runete pradeda sklisti kažkokios kalbos, kad estai patyliukais stato konclagerius rusakalbiams, iš rusiškų televizijų pasigirsta susirūpinusių Estijos rusų balsai, kviečiantys ginti jų interesus karinėmis priemonėmis, o ištisas savaites Taline siautėję budulių batalionai, Rusijos medijoje buvo pateikiami kaip heroizmo etalonai, nepabūgę sukilti prieš estų revanšizmą ir apginti savo istoriją.

 

Šita audra kilo ne dėl to, kad rusai būtų kažkokie bronzos gabalus šlovinantys silpnapročiai, o dėl jų smegenis apnuodijusios mitologijos, kuri buvo įdiegta taip nuodugniai, kad išvaduotojo pajudinimas buvo tolygus Vilniaus Arkikatedros perprofiliavimui į viešą tualetą.

Bronzinis kareivis buvo rusų, kaip išrinktosios tautos statusą patvirtinančio mito simbolis, bylojantis, kad tik viena Raudonoji armija išvadavo Europą nuo hitlerinio jungo ir todėl ji turi tyliai sėdėti ir besąlygiškai sutikti su bet kokia Rusijos plėtra. Dar iki šiol, po kiekvieno Kremliaus nusižengimo iškart pasigirsta tradicinė maldelė: užuot piktinęsi, patylėtumėt, nes jeigu ne mes, tai jūs, labusai, kalbėtumėte vokiškai.

Į rytus nuo Lietuvos-Baltarusijos sienos visiems nuo pat kūdikystės yra kalama, kad Europa (ypač Pribaltika) buvo užgrobta fašistinių valdžių, nuo kurių  ji buvo išvaduota (ypač Pribaltika) narsaus rusų kareivio.

Šis mitas yra orientuotas į paprastus protus, todėl susideda iš paprastų elementų:

1. Išdavystė: niekšingoji Vokietija užpuolą niekuo dėtą SSRS, kurį visą tarpukarį skambino pavojaus varpais apie ateinantį pavojų, bet niekas jos neklausė ir dar paliko likimo valiai.
2. Pasiaukojimas: milijonai SSRS piliečių (iš esmės – rusai) nepabijojo ir pakilo į kovą su nesustabdomais fašistais, kuriuos savarankiškai nugalėjo tik išskirtinės valios ir stiprybės dėka.
3. Išvadavimas: mielaširdingoji Raudonoji armija paslaugiai, nesitikėdama jokio atlygio, išvadavo visą Rytinę Europą nuo hitlerinio jungo, už ką jos žmonės, sužavėti SSRS gerumu, ir nematydami jokios ateities pūvančiuose Vakaruose, nieko nelaukdami patys pasiprašė į šiltą Stalino glėbį.

Visa tai geriausiu atveju – prasta interpretacija, o realiai – ne itin gudriai užmaskuotas atviras melas.

Aiškinu kodėl:

Išdavystė

SSRS (o vėliau ir Rusijos) istorija byloja, kad sovietai ramiai statė komunizmą, nieko nelietė su nieko nekonfliktavo, o čia tik chujakst – ir karas. Pagal oficialią versiją – sovietai buvo visiškai nepasiruošę kariauti ir atseit vokiečiai patyliukais smogė į paširdžius. Išties Sovietų sąjunga dar ir kaip ruošėsi karui, tik ne gynybiniam, o puolamajam. Pasidalinus su Hitleriu Europą pagal Molotovo-Ribentropo* paktą, Stalinas iš pradžių norėjo geriau įsitvirtinti naujai užgrobtose teritorijose, o po to, pirmai palankiai progai pasitaikius užpulti Vokietiją. Hitleris tuo metu kariavo su Prancūzija ir Didžiąja Britanija, per Musolinio kvailumą pradėjo klimpti Afrikoje, o itin ribotos kompetencijos nacių valdžia vis giliau gramzdino Vokietiją į ekonominę pražūtį. Visą tai matydami sovietai įžvelgė labai palankias galimybes netikėtam puolimui, arba bent jau kaip minimum sukelti bolševikinę revoliuciją ir Vokietijoje patubdyti sau palankią valdžią.  Kovos rytų fronte buvo neišvengiamos, tik buvo laiko klausimas, kuris iš sąjungininkų puls pirmas.

Vienintelis netikėtumas – Stalinas manė turintis dar bent porą metų pasirengti. Dėl to Hitleriui jis velniškai daug nuolaidžiavo: į Vokietiją siuntė ištisus sąstatus su nafta, plienu, guma ir kitomis pramoninėmis žaliavomis, vykdė įvairias patirties apsikeitimo programas (kurių metu, naciai nuo sovietinių gulagų nusižiūrėjo savo koncentracijos stovyklas), pats inicijavo ne vieną susitarimą su naciais ir visaip kitaip palaikė itin draugiškus ryšius.

 

Stalinas buvo šventai įsitikinęs, kad jam pavyko užliūliuoti Hitlerį ir pateikti save kaip visiškai nekenksmingą sąjungininką. Tas įsitikinimas buvo toks stiprus, kad kuomet, prieš pat karo rytų fronte pradžią, pas sovietus pradėjo rastis dezertyrai, pasakoję, apie neišvengiamą puolimą, Stalinas tai palaikė Vakarų provokacija ir liepė juos visus nedelsiant sušaudyti. Tas faktas, kad jį kažkas pergudravo, Tautų vadą taip giliai šokiravo, kad jis, vokiečiams įsiveržus į SSRS, užsidarė savo užmiesčio viloje, kur tris paras be sustojimo šveitė degtinę.

Rusijos mitologija byloja, kad Stalinas jokiais būdais su Hitleriu nebendradarbiavo ir net atvirkščiai – apie Vokietijos keliamą pavojų mėgino įspėti pasaulį, o visos tos tarptautinės sutartys sovietams buvo nacių primestos ir pasirašytos tik tam, kad nuramintų agresyvų tironą. Čia ir lenda didžiulės oficialios propagandos skylės, kurios atsiranda tik tada, kai greituoju būdu keičiama istorija. Jeigu Stalinas nuolaidžiavo, tai kodėl iki tokio lygio, kad nacius vežiojo po savo įslaptintas karines gamyklas, gulagus, leido jų karininkams praktikuotis su sovietine ginkluote ir karine technika? Aš suprantu,  kad kai plėšikas įremia tau į šonkaulius pistoletą ir pareikalauja piniginės, yra visai natūralu ją atiduoti, bet ar dar reikia savo iniciatyva nusimauti kelnes, pasidažyti lūpas ir paprašyti save paturėti? Jeigu SSRS buvo tokia bejėgė prieš Vokietiją, kodėl tada išvis reikėjo kariauti, jeigu naciai ir taip vartė sovietus, kaip norėjo?

Rusijoje, Vokietijos puolimas pateikiamas, kaip neapskaičiuota avantiūra, kuri ir paklupdė Trečiąjį reichą. Bet nors Hitleris ir buvo epinių proporcijų debilas, tačiau karas prieš SSRS turėjo pagrįstų prevencinių priežasčių, nes ir taip buvo aišku, kokiais tikslais Stalinas pasienyje stato karinius nusileidimo takus ir dislokuoją vis daugiau karinių dalinių. Kokio velnio žmogus kalbėjęs apie karo dviem frontais pražūtingumą ims ir pradės kariauti dviem frontais? Sovietų puolimo rizika Hitleriui rodėsi tokia reali, kad Vermachtą išgrūdo kariauti su pavasarine ekipuote, net dorai nespėjus aprūpinti žiemine**.

 

Pasiaukojimas

Nūnai naciai ir jų galybė yra per daug kredituojami ir vaizduojami kaip kažkokia nesulaikoma stichija, kurią vos vos pavyko nugalėti. Rusijos versija – prieš nesustabdomus vokiečius pakilo didingoji sovietinė liaudis, kuri narsiai kovojo ir aukojosi tik iš meilės savo tėvynei.

Išties hitlerinė Vokietija pasmerkė save pralaimėjimui nuo pat pirmųjų karo dienų. Trečiasis reichas buvo paliegėlis, kuris visus trumpam įtikino, kad yra galiūnų galiūnas.

 

Prieš karą Vokietija buvo ant ekonominio kolapso ribos, o Hitleris stovėjo per plauką nuo jį nunešančios visuotinės revoliucijos (vien ką reiškia, kad į jo gyvybę buvo pasikėsintą virš 40 kartų). Taip, pradžioje naciams sekėsi kariauti, bet reiktų nepamiršti, kad tarpukario ekonominių kataklizmų ir socialinių neramumų nualinta Europa kovojo surištomis rankomis.

Vokiečiai turėjo Blitzkrieg, keletą įdomesnių ginklų, neblogai apmokintą kariuomenę ir nieko daugiau. Visi legendiniai Messershmitt‘ai, Panzeriai ir Schturmgewehrai buvo plonytis lukštas virš labai konvencinės, arklių varomos, devyniolikto amžiaus karabinais ginkluotos kariuomenės. Vermachtas buvo tarsi bėgikas, kuris po signalinio šūvio, dėjo sprintą ir išeikvojęs beveik visas jėgas, suvokė, kad turėjo bėgti maratoną.

Bet ir tai, Stalinas nesugebėjo atremti šios ne pačios stipriausios kariuomenės, kuri praktiškai neturėjo normalaus aprūpinimo. Ir tai nenuostabu, nes Raudonoji armija buvo apdriskusių prastai ginkluotų pusiau laukinių distrofikų banda, kuriai vadovavo po daugybės represijų likę, patirties neturėję bukapročiai partiniai funkcionieriai. Net pačių vokiečių generalinis štabas stebėjosi, kaip jų menkai pasiruošusi kariuomenė ėjo per SSRS it bulgarkė per sviestą. Realiai sovietų situacija pasikeitė tik tada, kai į karą įsitraukė JAV ir per Sibiro tranzitą pradėjo byrėti amerikietiška ginkluotė, amunicija, ekipuotė, medikamentai ir visas kitas karui būtinas gėris. Iš Amerikos važiavo net tušonkė – produktas, kurio masinę gamybą gali suorganizuoti bet kokia beždžionė, tačiau sovietams tokios pramoninės aukštumos buvo nepasiekiamos ir jiems beliko, tik kaulyti išmaldos. O dar JAV Stalinui suteikė beprocentį kreditą už daugiau nei 11 milijardų dolerių (arti 150 milijardų dabartiniais doleriais), kurį, pasibaigus karui, jis atsisakė grąžinti. Šiai dienai Amerika, įvairiais skaičiavimais yra atgavusi ne daugiau 10 proc. suteiktos paskolos.

 

 

Iki tol, kol nebuvo atsidariusi JAV aprūpinimo arterija, Sovietų sąjunga pagrinde užsiiminėjo atsitraukimu ir po savęs paliktų miestų bei kolūkių deginimu. Su nuolatiniais masiniais pasidavinėjimais situacija buvo tokia tragiška, kad Stalinas išleido įsakymą Nr. 227, iškalbingai liaudyje pramintą – Nė žingsnio atgal.

Daug kam yra tekę matyt tuos sovietūchinius filmus, kai grojant didingai muzikai didvyriški raudonosios armijos kariai na pralom eina ant piktojo fašisto. Tai iš esmės yra mokslinė fantastika, nes prasidėjus karui raudonarmiečiai mikliai dezertyruodavo en masse. Išties senose kronikose matomos masinės atakos vyko nebent tik dėl to, kad Raudonajai armijai į nugaras šaudė NKVD smogikai. Ir tai nebuvo papleškinimai į orą iš trofėjinių Mauzerių, o gerai ginkluotų pajėgų apšaudymai iš kulkosvaidžių, patrankų ir minosvaidžių. Pačiame įsakyme nr. 227 yra kalbama apie užkardinių dalinių formavimą. Lyg to būtų per maža, dar buvo įsakymas Nr. 270, kuris reikalavo be teismo šaudyti tuos, kas drįso nusiplėšti nuo uniformos skiriamuosius ženklus, pasiduoti ar dezertyruoti, o jų šeimoms buvo privalu nedelsiant atimti visas valstybines paramas ir lengvatas.

 

Jeigu Raudonoji armija narsiai kovojo ir aukojosi tik iš patriotinių jausmų, kam reikėjo tokių drakoniškų įsakymų? Todėl, kad visiškai niekas nenorėjo dėl Stalino aukotis.

Ir labai pagrįstai, nes visa SSRS karo doktrina buvo paremta patrankų mėsa. Sovietų sąjunga neturėjo absoliučiai jokių skrupulų dėl karių ar civilių mirčių. Žmonės buvo laikomi neišsenkamu resursu ir jei išmirdavo kokia kuopa, tai į jos vietą čekistai suvarydavo naują partiją šauktinių. Minų laukai buvo valomi desbatais*** – tiesiog verčiant žmones eiti ir sprogdintis, kulkosvaidžių lizdus užversdavo nesibaigiančiomis raudonarmiečių savižudiškų atakų bangomis, o iš civilių buvo daromi gyvi skydai.

Kada Vermachtas užpuolė ir apsupo blokados žiedu Leningradą, tie patys kardomieji NKVD daliniai akylai stebėjo, kad niekas nepabėgtų iš miesto. Kai 1943 m. raudonoji armija atidarė siaurutį koridorių, juo buvo leista keliauti tik vietiniams nomenklatūriščikams ir buvo įvežta truputis humanitarinės pagalbos.  Niekas nebuvo išleistas iš apsupties iki pat 1944 m. Leningrado blokados metu visa miesto populiacija šalo, badavo ir mirė. Daugėjo kanibalizmo atvejų, siautėjo išprotėjusių žmogžudžių gaujos, gatvėse mėtėsi lavonai. Stalinui tai buvo nė motais, nes jis norėjo ties Leningradu įklampinti vokiečius, o be to, jam jau seniai knietėjo padaryti valymus mieste, kuriame dar buvo carinės inteligentijos likučių. Leningradas nebuvo išskirtinis, nes ta pati taktika: įklampinom priešą – dėjom ant civilių buvo naudojama Sevastopolyje, Odesoje, Stalingrade.

Sovietų sąjunga vykdė labai mechaninį karą, per kurį netektys ir mirtys niekieno nedomino, svarbu kad technika sveika liktų, o jau kokį kolūkietį prie jos durtuvais nuvarys.

Išvadavimas

Rytuose raudonarmiečiai yra vaizduojami tik kaip kilniaširdžiai didvyriai, kurie ne tik apgynė savo tėvynę, bet dar ir nuo piktųjų fašistų išvadavo pusę Europos, tiesiog taip – iš geros valios.

Tai yra tiek pat arti tiesos, kiek nuo jūsų virtuvės iki artimiausios galaktikos centro. Iš tikrųjų, po kelių metų nuolatinio teroro, bado ir nepriteklių, daugelio raudonosios armijos karių smegenys susisuko iki atviros beprotybės. Ten, kur apsistodavo kareiviai, per kilometrus buvo galima girdėti žmonių aimanas. Iš pradžių dingdavo, o dažniau be skrupulų atiminėjama tai, kas bent kažkiek galėjo būti laikoma alkoholiu. Paskui prasidėdavo girti šlaistymaisi gatvėmis, ieškant ką čia mirtinai suspardžius ar išprievartavus. Tas ilgainiui pradėjo kelti rimtų problemų ir kurį laiką buvo rizika, jog dėl raudonarmiečių elgesio su civiliais, Rusijoje gali kilti antras pilietinis karas.

Pabaltijije, Baltarusijoje, Ukrainoje, Kaukaze toks žvėriškas elgesys išvis buvo skatinamas vietinių gyventojų naikinimo tikslais. Stalinas norėjo pilnai surusinti visą Sovietų sąjungą, nes jo manymu kuo tauta homogeniškesnė, kuo žmonės savo tradicijomis ir temperamentais panašesni, tuo ją lengviau valdyti. Kadangi rusai buvo didžiausia tauta Europoje, buvo logiškiausia, kad ji asimiliuotu mažesnes tautas. Iš ten ir atsirado legendos apie tai, kaip visi pribaltai prijaučia vokiečiams ir kaip jie nekenčia rusų. Tai buvo tiesiog katalizatorius, kad Raudonoji armija nepritrūktų motyvacijos kaip reikiant pravalyti vietinės populiacijos.

Bet baisiausią terorą patyrė vokiečiai. Jeigu buvo sužinoma, kad link miesto juda rusų kareiviai, pernakt, viską metę ir kaip stovi pabėgdavo tūkstančiai gyventojų, o savižudybių skaičius išsyk didėdavo keleriopai. Vokietijoje jokių rezervacijų nebuvo. Raudonoji armija viską šlavė it mongolų orda. Viešos egzekucijos, grupiniai išprievartavimai, žmonių varymai iš namų, marodieriavimas – visa tai buvo skatinama ne tik pasakojimais (dažnai tikrais) apie blogus vokiečius, bet ir tikslingais maisto, tabako ir spirito racionų nutraukimais prieš pat atvykstant į vokiečių apgyvendintas teritorijas, kad raudonarmiečiai būtų kaip reikalas sužvėrėję.

 

Žinoma, vokiečių elgesys Sovietų sąjungoje buvo ne ką geresnis, bet esminis skirtumas tas – kad dabar jie nieko nesiteisina ir atvirai atgailauja, nekurdami istorinius faktus ignoruojančių pasakaičių.

Svarbiausias dalykas šiuo klausimu – Sovietų sąjungai buvo giliai pochui visi Rytų fronto kraupumai. Tą rodo tas faktas, kad virš 70% per karą žuvusių raudonarmiečių nėra palaidota. Po šiai diena yra ištisi laukai prie Kursko, Volgogrado (Stalingrado), Peterburgo (Leningrado), Maskvos, kurie nusėti mūšiuose žuvusiųjų kaulais. Ir tai ne šiaip kokios pavienės beržų giraitės, o už Vilniaus apskritį didesnės teritorijos.

Pasibaigus mūšiui, Raudonoji armija tiesiog parinkdavo pamestą ginkluotę, o kritusius vokiečius ir savo bendražygius be ceremonijų palikdavo pūti. Pasibaigus karui, žuvusiųjų artimieji pradėjo tose laukuose degti žvakutes, statyti koplytėles, medžius aprišinėti kaspinais ir visaip kitaip žymėti gedulo vietas, bet neilgai trukus sovietai tiesiog uždraudė ten lankytis ir viską sulygino buldozeriais.

 

Sovietų sąjunga statė grandiozinius paminklus, finansavo visokią propagandą, šlovinusią Antrojo pasaulinio karį, bet tuo pat metu, kaskart, kai dirva po žiemos išstumdavo palaikus į paviršių, be jokių ceremonijų traiškė išvaduotojų kaulus žemės ūkio technika. SSRS labiau rūpėjo pokazūcha ir pantomima, tačiau retai kada buvo vykdoma tai, kas garsiai deklaruojama.

Bet tikrasis spektaklis prasidėjo po karo. Siautėdama Europoje, Raudonoji armija itin daug dėmesio skyrė vietos valdžių išvaikymui. Sovietams labai pasisekė, kad Rytų Europos kalėjimai buvo perpildyti įvairaus plauko komunistų, marksistų, socialistų, ar kitų SSRS remtų naudingų idiotų, kurie buvo mikliai išleisti ir paskelbti kandidatais į liaudies parlamentus. Neilgai trukus įvykdavo demokratiški rinkimai tarp kelių komunistų partijų, kuriuose naudojant kombinuotą prievartinio balsavimo, biuletenių padirbinėjimo bei rezultatų falsifikavimo būdą, okupuotos šalys demokratiškai išsirinkdavo naują valdžią. Po rinkimų tokie teisėti tautų atstovai suvažiuodavo į Maskvą ir pasirašydavo prisijungimo prie SSRS dokumentus. Tokiu negudriu būdu visos ligi vienos respublikos Sovietų sąjungoje buvo okupuotos ir aneksuotos. SSRS buvo agresorius, kuris kaip ir visi nuožmūs agresoriai privalėjo teisinti savo veiksmus. O tam labai pasitarnavo senas kaip pasaulis triukas: žodį: okupacija, pakeisti išvadavimu.

Aš neneigiu, kad antrojo pasaulinio karo metu, Raudonojoje armijoje buvo ir herojiškumo ir altruizmo ir nežmoniškų žygdarbių, bet tai visiškai neparodo tikrosios istorijos, kuri yra apie žiaurų žmonių išnaudojimą, vardan vieno diktatoriaus ambicijų patenkinimo. Tikrasis didvyris buvo ne tas socialistinis mankurtas, kuris dėl Stalino, tėvynės ir partijos krūtine dengė ambrazūras, o tas kuris buvo durtuvais į nugarą nuvarytas į frontą, paverstas alkoholiku, priverstas vykdyti siaubingus karo nusikaltimus, o po to, grįžus atgal pas savo šeimą iš jo lyg niekur nieko pareikalauta toliau tęsti jį pavergusios sistemos statybas. Jeigu Talino kareivis būtų pavaizduotas realistiškai, be jokių romantizavimų – kaip skarmalotas, nualintas, menkai ginkluotas žmogysta su į nugarą įremtu čekisto Naganu – garantuoju, kad to paminklo niekas nebūtų lietęs.

 

* Sovietmečiu Molotovo-Ribentropo paktas oficialiai neegzistavo. Apie jį per visokius Amerikos balsus žinios sklisdavo, bet SSRS propagandistai tai įvardino melu ir kenkėjiška Vakarų propaganda, o bet kokios samizdatais sklidusios dokumento kopijos buvo tituluojamos falsifikatais. Pats paktas išslaptintas ir pripažintas tik po Sovietų sąjungos žlugimo. Sovietai labai bijojo šito dokumento, nes tai buvo ta nepatogi tiesa, kuri griovė visą jų mitologiją ir bet koks jo paminėjimas galėjo baigtis vizitu iš organų.

** Teisybės dėlei – ekipuotės nesezoniškumą gana reikšmingai įtakojo kadrų kaitos, kurios metu kompetetingus kaizerinius biurokratus pakeitė partiniai gavrikai, stokoję elementariausių organizacinių įgūdžių, kurie nesugebėjo laiku suorganizuoti aprūpinimo adekvačia apranga.

*** Desbatai – baudžiamosios kuopos – į kurias galima buvo papulti absoliučiai už viską: pagyrus vokišką techniką, kritiškiau pasisakius apie sovietų valdžią, ne taip pažiūrėjus į Stalino portretą ir už kitokius nusižengimus.