Nemažai važinėju ir degalinėse tenka praleisti reikšmingesnę gyvenimo dalį, todėl šio to pamatęs, pasidalinsiu savo pastebėjimais.
Perspėju, kad apie visokias emsi, kvistijas, petroliumus ir kitokias nebrandines degalines, kur prekyba vaisiuku sudaro didžiausią apyvartos dalį nekalbėsiu, nes jose, iš meilės savo automobiliams, tiesiog nesilankau.
Dar pastebėjimas dėl paties teksto – rašau viską grubiai apibendrindamas, remdamasis tiktai asmenine patirtimi labai subjektyviais pojūčiais ir visiškai nulinėmis ekspertinėmis žiniomis, todėl prašom necypti, kad sakau netiesą, nes tai yra tik mano subjektyvi nuomonė.
Statoil – pervertintas sovietūchinis šnipštas
Pagrindinis Lietuvos pasiturinčiųjų runkelių evangelijos skelbėjas – Užkalnis giria Statoilo burgerius ir kavą, o visa jį sekiojanti siaurapročių banda šitą užkeikimą kartoją taip aklai, kaip tik geba savo mantras kartoti radikalios krišnaistų sektos. Bet čia tas pats, kas sakyti, kad Lada – geri automobiliai, nes juose lengvai keičiasi posūkių lemputes. Degalinėje maisto asortimentas ar jo kokybė nieko neturi bendro su pačia degalinė, kurios paskirtis labai akivaizdžiai matosi įstaigos pavadinime.
Normalūs, produktyviai gyvenantys žmonės tiesiog nešvaisto laiko rydami dešrainius prie taukuotos stoikės, kartu su prakaituotais mentais ir nuolat aplinkui zujančiom, tarp mačiato ir ekspreso kavos negalinčiom išsirintki super mamom. Jokio privatumo ir nekokia sanitarija atbaido visus padorius žmones nuo valgymo degalinėse.
Tie patys normalūs žmonės automobiliuose nevalgo, kaip kad mėgsta visokie vadybininkais tapę kaimo jurgiai, kurių nuo klyno trupinių rinkimo, kečiupo nuo kelnių/automobilių valdymo instrumentų valymo, zigzaguojančių automobilių yra pilnos autostrados.
Lietuvoje niekada nebūni toliau nei 30 minučių kelio nuo padorios viešojo maitinimo įstaigos, todėl tie visi degalinių skanėstai yra tinkami nebent visokiems deklasuotiems elementams, arba prastą impulsų kontrolę turintiems nutukeliams, kurie vieną pusę gyvenimo praleidžia fantazuodami apie tai, kaip jie kažką valgys, o kitą – savęs neapkęsdami už tai, kad eilinį kartą apsirijo. Ir gal apsieikim be dainelių apie laiko ir pinigų taupymus. Jei jums tai rūpėtų, tai pirktumėt Soylentą, kurį ant greitųjų rytumėt tas dvi minutes, per kurias pilatės degalus.
Taigi, atgal prie avinų – Statoilas man nepatinka. Labiausiai dėl to, kad po visais tais moderniais dezainais ir savęs pozicionavimu į prabangesnį rinkos segmentą, jis atsiduoda visiška sovietūcha. Tas labai ryškėja vien paanalizavus pavadinimą Stat – valstybė; Oil – nafta. Darant literalų vertimą į rusų kalbą, būtų – Госнефть. Ar jau suvirpėjo šnervės nuo kolektyvistinio tvaiko? Toliau yra visokie šios kontoros susifakapinimai: užsisakant korteles pameta laišką su kodais, arba kortelių reikia ilgai laukti, visi tie jų nelogiškumai, kad ant čekio spausdinamas kortelės balansas iki įsipilimo, savitarnos kolonėlės, klausiančios, ar nori sumokėti kolonėlėje ar kasoje ir pasirinkus kolonėlę paslaugiai informuojančios, kad čekių printeryje nėra popieriaus ir prašom kreiptis į kasą. Žodžiu kiek jie savo saldafoniškų čebatų nepoliruotų, vis tiek jie tarybiniu mėšlu atsiduoda.
Tiesa, vieną labai nenuginčijamą privalumą Statoilas turi – dėl didesnės kuro kainos, publika ten yra juntamai aukštesnės prabos, negu kituose degalinių tinkluose. Retai ten pasirodo koks mykiantis varguolis, kuris visur maišosi, dvokia it supuvęs ožys ir nieko gyvenime nesugeba daryti greitai. Tačiau Statoile besilankanti liaudis, nors ir geresnė, nei kitur, visgi savo aštrių kampų turi. Blogiausi jos atstovai – elitu pasivadinę, originalios minties per gyvenimą nesugalvoję, skolose paskendę, plikbajoriškų aspiracijų simpltonai, kurių elgesys ne ką geresnis nei runkelių, tik kad jie maloniau kvepia ir gražiau apsirengę.
Kalbant bendrai apie Statoilo pagrindinę prekę – kurą – jis visiškai niekuo neypatingas. Lygiai to paties galima įsipilti didžiojoje dalyje Lietuvos degalinių tik už mažesnę kainą. Žinau, kad brangesnis kuras yra gražių degalinių, puikaus aptarnavimui ir skanių dešrainių kompensavimui, bet tas neturi reikšmės, nes…
Orlenas – 90 proc. Statoilo už 50 proc. kainos
Orlenas tragiškai mažai reklamuojasi, dėl to yra vairuotojų užmirštas, o retsykiais, dėl panašių spalvų, būna painiojamas su Lukoilu. Ir labai nepelnytai, nes šis degalinių tinklas kažkuo primena protagonistus iš tų nuvalkiotų romantinių komedijų, kur pilka, visų užgauliojama pelytė, nusimetusi storus akinius ir pasileidusi plaukus, tampa geidžiamiausia gražuole.
Pasitaiko kraupiai atrodančių frančizinių Orlenų, bet lankantis oficialiose degalinėse, nusivilti netenka – Statoiliškai malonus ir greitas aptarnavimas, geros kokybės kuras, gražios degalinės, maisto ir kavos* kokybė nuo Statoilo mažai kuo ten skiriasi, priedo, o visos kainos – labai adekvačios**.
Jeigu Orlenas galėtų kažkaip aiškiai iškomunikuoti žinutę, kad pas juos – tas pats Statoilas, tik su mažesnėm kainom, tai jie garantuotai taptų Lietuvos degalinių tinklu numeris vienas.
Lukoilas – tiesiog fui
Lukoilas yra rusiška kontora. Tuo viskas ir pasakyta. Prie prekystalių ten dirba svetlanos ir natalijos, kurios pakaitomis ištisom valandom skaičiuoja centus***. Lukoilas su gerokai mažiau takto, stiliaus ir klasės mėgina perspjaudinėti Statoilą, bet jam tas sekasi taip gerai, kaip gali sektis rusiškai kontorai.
Lukoilai labai dažnai pasižymi pastebimu aplinkos nusidėvėjimu ir atmestiniu jos tvarkymu. Tualetai ten amžinai numyžti, o grindys plaunamos geriausiu atveju kartą per dieną, kas iš apskretusių plytelių puikiai matosi žiemą.
Abejoju ar Lukoilinės degalinės turi kokį nors aplinkotvarkos biudžetą, nes visai ten normalu tualete rasti virtuvinį čiaupą, klozeto bakelį be dangčio****, vietoje pigaus kinietiško ir gal prieš penkmetį sugedusio dar pigesnių ir dar labiau kinietiškų tualeto durų užrakto, dažnai galima rasti prieštvaninę durų skląsti, dar su sovietiniu kokibės ženklu (suvokus šio brando ironiškumą, hipsterius tiesiog vietoje ištinka mirtinas apopleksijos priepuolis), nuo klientų tašių pajuodę prekystalių kampai ten lengvai padažomi, o skilusios vitrinos stropiai užlopomos skaidria izolke.
Blogiausia yra Lukoilo plovyklos. Jos yra pigesnės už rankinį plovimą ir aš žinau kodėl, nes net dresiruota beždžionė gali geriau nublizginti automobilį, negu Lukoilo automatinės plovyklos.
Bet blogiausia yra Lukoilo klientūrą. Ten išimtinai renkasi pensininkų, taksistų ir kitokių varguolių luomas. Lukoile reikia būti labai kantriam, nes krumplius pažeme braukiančių runkelių ten yra neproporcingai daug ir reikia iš anksto būti pasiruošus tokiems ekscesams kaip lindimas be eilės, važiavimai per plytas, garsūs pašnekesiai mobiliuoju telefonu ir apskritai bendru nesupratimu kaip elgtis viešoje aplinkoje.
Žodžiu Lukoile lankytis nemalonu ir nors kuras ten pigus, bet atmestinas požiūris į jo filtruojamos įrangos keitimą/valymą, dažniausiai reiškia, kad nenuspėjama jo kokybė, neatperka mažesnės kainos.
Neste – tiesiog degalinė
Aš myliu Neste, nes tai yra paslaugos tiekėjas be jokiu nonsenų. Privažiavai, įgrūdai pinigų/kortelę, gavai kuro ir viskas. Nereikia stovėti eilėse su paprastais žmonėmis, jose niekas nesiūlo sušiktų lipdukų, kuponų, neprašo kortelių, nesiteirauja ar nenorėčiau kažko atsigerti ar užkąsti, o padavus du šimtus litų, niekas neklausinėja, ar smulkiau nebus. Tai yra tiesiog degalinė be išsipisinėjimų ir turbūt su geriausios kokybės kuru Lietuvoje, kurio kaina, neretai būna žemesnė, nei kitų meinstryminių degalinių tinklų.
Dar vienas privalumas – Nesteje, kaip ir Statoile, retai kada pamatysi kokios nors deklasuotų elementų kastos atstovą. Automatinės kolonėlės jiems yra per daug sudėtingas įtaisas, kuris atbaido net nuo žemesnių kuro kainų. Čia yra didžiulis pasiekimas, nes varguoliai mažesnes kainas stačiai fetišizuoja, dėl to normalūs žmonės dažnai turi brangiai už daug ką mokėti, kad izoliuotų save nuo įvairių visuomenės padugnių. Už sugebėjimą pasiūlyti pigų produktą, puikų servisą ir tuo pačiu, atmušti visus valstiečius, Neste yra verta amžinos vairuotojų padėkos.
Apsilankius Nesteje visada apima apmaudas, kad tokia automatizacija nepersiduoda kitur: prekybos centrus, kavines, restoranus ir bet kur, kur tik reikalingas aptarnaujantis personalas. Jeigu galėčiau dieną praleisti nematydamas amžinai nepatenkintų kasininkių veidų, būčiau laimingiausias žmogus pasaulyje.
*Žinau, žinau – pats variau ant valgančiųjų degalinėse ir dabar aptarinėju orleno maistą. Bet tam turiu argumentą – kadaise buvau bačiuliškų apetitų storašiknis ėdrūnas, kuris nepraleisdavo progos degalinėje kažką susigrūsti į gerklę, todėl su maisto ir gėrimų kokybe esu susipažinęs.
**Gerai – įžeidinėkit, vadinkit varguoliu, kad drįstu daryti tokį nefasoną ir kreiptį dėmesį į kaina. Už gerus daiktus aš visada moku tiek, kiek reikia ir neaškinu, kad lombarde šalia Kalvarijų turgaus galima rasti tokį patį žiedą, kaip Tifanny‘s vitrinoje. Bet aš visiškai atsisakau mokėti už tai, kame vertės neįžvelgiu.
***Aš nežinau, kas ten per politika Lukoiluose, bet virš 75 proc. mano apsilankymų, bent vienas degalinės operatorius palinkęs prie prekystalio stropiai skaičiuoja centus. Gal ten smulkieji periodiškai vagiami, gal vadovybė turi skaičiuojamų centų fetišą? Priežasčių nežinau, bet tie nuo prekystalio greitu judesiu braukiamų centų garsai ir jų žvangėjimai krentant į maišą, jau tapo neoficialiu Lukoilo garso takeliu.
****To buržuiško šiuolaikinės technikos stebuklo vieta yra atremtam ant sienos, šalia šūdino tepselio klozetams valyti. Tikras bachūras turi šikti ant šaltos, suskilinėjusios keramikos, nuglazūruotos visomis įmanomomis darbo liaudies organizmo išskyromis.
Jo. Orlen kava už Statoil neblogesnė.
Kartą pyliausi kurą „Kovare“. Nu, kieme stovi, kainos kaip ir dzin. Privažiuoja toks nekantraujantis apšepėlis, stovi iš paskos. Po poros minučių neištveria: „Tu čia ką, pilną baką piliesi?“.
Tai ne, blė, myžčiosiu po 10 litrų.
idiotiškas ir niekam nereikalingas straipsnis … reikia būti visišku atsilupėliu, kad tai rašyti.