Kam reikalingas skurdas?

  Prieš kelias savaites, kažkam atkėlus šviežiausią statistika, medijoje prasidėjo eilinis savaitės problemos nagrinėjimo vajus. Šįkart buvo kalbama apie skurdą – visaip informuojama, kad penktadalis lietuvių gyvena žemiau jo ribos ir kaip arti esame skurdžiausiųjų valstybių reitingų dugno. Jeigu ne  Jennifer Lawrence papai, tai kalbančios galvos dar gerą mėnesį tarškėtų apie skurdo priežastis, pasekmes ir kaip valdžiai su juo reikia kovoti. Bet Lietuva su savo statistika nėra tokia išskirtinė. Apskritai ar pastebėjote, kad Vakaruose po Antrojo pasaulinio karo, prasidėjus didžiosioms kovoms prieš skurdą, jis kaip buvo taip ir liko ties maždaug 10-20 procentų? O ar susimąstėte, kas apskritai yra skurdas? Šį reiškinį apibrėžiančių aiškių ir vieningų kriterijų nėra – egzistuoja tik begalės skirtingų deklaracijų.

Pavyzdžiui:

Skurdas anot Wikipedia: Poverty is general scarcity or dearth, or the state of one who lacks a certain amount of material possessions or money (kas yra a certain amount? Pvz. turi mažiau nei tris jachtas, tai gali būti laikomas skurdžiumi ar ne?).

Dictionary.com: the state or condition of having little or no money, goods, or means of support; condition of being poor (šiek tiek aiškiau, bet jokių konkrečių kriterijų – kiek tiksliai yra little money?). Jungtinės tautos: Fundamentally, poverty is the inability of getting choices and opportunities (jeigu aš neturiu galimybės išsirinkti tarp Porsche ir Bentley, ar jau skurdas?), a violation of human dignity. It means lack of basic capacity to participate effectively in society (kpš yra to participate effectively in society?). It means not having enough to feed and clothe a family, not having a school or clinic to go to, not having the land on which to grow one’s food or a job (pradžia buvo konkreti ir daug žadanti, bet neturėjimas žemės maisto auginimui – skurdas? Vargšai prabangių Vilniaus Senamiesčio butų gyventojai…) to earn one’s living, not having access to credit. It means insecurity, powerlessness and exclusion of individuals, households and communities. It means susceptibility to violence, and it often implies living in marginal or fragile environments, without access to clean water or sanitation.

Pasaulio bankas: Poverty is pronounced deprivation in well-being, and comprises many dimensions. It includes low incomes and the inability to acquire the basic goods and services necessary for survival with dignity (kas yra survival with dignity? Neturiu Louis Vuitton avalynės, ar galima jau sakyti, kad gyvenu ne oriai?). Poverty also encompasses low levels of health and education, poor access to clean water and sanitation, inadequate physical security, lack of voice, and insufficient capacity and opportunity to better one’s life.

Jeigu pastebėjote iš mano komentarų – yra įpinta daug aptakių nieko nereiškiančių žodžių: orumas, marginalus, tam tikras, trapus ir t.t. Bet nėra nei vieno konkretaus skaičiaus, kuriuo galima būtų remtis nustatinėjant kas yra skurdas. Absoliučiam skurdui matmenų kažkodėl yra (pvz.: mažiau nei doleris pragyvenimui per dieną, mažiau nei 1000 kalorijų per dieną, geriamojo vandens rinkimas užtrunka bent 30 min. per dieną t.t.). O nustatinėjant reliatyvų skurdą, viskas kažkodėl pasineria į miglą, arba jeigu skaičiai yra tai jie velniškai daug varijuoja.

TOC vyrukai man paantrins – to, ko nematuoji – negali pakeisti. Vadinasi jeigu nenori pakeisti – turi nematuoti. Vat ir jums atsakymas – kodėl nepaisant tam išleistų trelejonų, skurdas vis lieka tokių pačių apimčių – nes niekas nėra suinteresuotas jo mažinimu.

Žinau, skamba neįtikėtinai, bet pamirškite politikų kalbas ar pažadus ir pažiūrėkite į viską praktiškai: įsivaizduokite, jei vieną gražią dieną Lietuvoje per akimirksnį prapultų skurdas. Tiesiog kaip burtų lazdele mostelėjus – šast ir visi gyvena pasiturinčiai. Iš karto viena ministerija – socialinės apsaugos ir darbo tampa nebe reikalinga. Kartu su ja ir sodra. Nėra sodros, reiktų gerokai mažesnio mokesčius administruojančio aparato, o tas reiškia finansų ministerijos sumažinimą. Nelieka skurdo, nelieka ir socialinių problemų – nusikalstamumo, piktnaudžiavimo svaigalais, iš to kylančių sveikatos problemų. Atitinkamai tai garantuoja vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministerijų karpymus. Krūvos visokių departamentų, savivaldos įstaigų, valstybinių įmonių, įvairių tarnybų tiesiog liktų be darbo. Lengvai rastumėte biurokratus, kurie taip norėtų sau šaudyti į kojas?

Ne, aš neteigiu, kad viso pasaulio vadžios susirinko į prirūkytą požeminį bunkerį ir nusprendė imituoti kovą su skurdu. Tiesiog sistemos atkartoja ją sudarančių individų daugumos norus. Kuomet ji pagrinde yra sudaryta iš  lodorių, kurių interesas – turėti gerai apmokamą darbo vietą, be realios atsakomybės, ar prievolės dirbti ir jokios rizikos būti atleistam, sistema atitinkamai prisitaikys, kad geriausiai tenkintų šiuos poreikius.

Prieš 30 metų Lietuvoje tik labai pasiturintys žmonės galėjo turėti automobilį ir daugiau nei dvi poras džinsų. Dabar sau tai leidžia bet koks bedarbis. Prieš 20 metų, skurdas reiškė – neturiu už ką pavalgyti, dabar jis reiškia – neturiu už ką iPado nusipirkti. Iš esmės kokie 90 procentų Lietuvoje vargingai gyvenančių žmonių turėtų būti vadinami mažiau pasiturinčiais. Ir dar vienas dalykas – dėl vargingumo. Dažnai tokie žodžiai sukelia asociacijas apie maitinimąsi samanomis, prausimąsi skardinėse balėjose, alinantį laukų arimą kaulėtais kuinais ir žvakes, kaip vienintelį šviesos šaltinį. Gerai pažiūrėkite į tuos vadinamuosius varguolius. Vilniuje jų didžiausios koncentracijos Liepkalnio Maximoje ir Naujininkų Norfoje. Nepatingėkit ten nuvažiuoti ir paslampinėti porą valandų – patirsite netikėtų atradimų.

Pirmas dalykas, kurį pastebėsite – absoliuti dauguma tų skurdžių yra nutukę. Kaip buvęs tešlius galiu pasakyti, kad norint išlaikyti virš 20 kg antsvorį, reikia valgyti kiaurą dieną nesustojant. Dar atkreipkite dėmesį į tai, ką tie vargdieniai deda į vėžimėlius – beveik pas visus būna alkoholio. Pasivaikščioję po parkingą, pamatysite, kad dauguma rūko (tik cigarečių parduotuvėje neperka, nes vartoja kontrabandines), o į parduotuvę atsivelka nuosavais automobiliais. Neturi už ką pragyventi, bet kažkaip randa pinigų nuolatiniam rijimui, svaigalams ir kurui? Skamba logiškai?

Realybė yra labai paprasta – niekas taip gerai Lietuvoje negyvena, kaip varguoliai. Žinoma, pašalpos nėra didelės, bet už jas dirbti nereikia. Gydymas jiems nieko nekainuoja, vaikai lavinami ir maitinami nemokamai, visur lengvatos, subsidijos ir amžinas valdžios pataikavimas. Belieka tik stumti dienas lengvai apdujus nuo Optima linija alaus ir palaimingai žiūrint PBK, o gyvenimo idilė nutrūksta tik trumpam – kartą per ketverius metus, kai kyla pavojus, jog valdžion bus išrinkti liberalai. Čia dar vienas skurdaus gyvenimo privalumas – visi normalūs žmonės eina į darbą kas dieną, o varguoliai – kartą per ketverius metus.

Dauguma jų turi nuosavus būstus, automobilius, kompiuterius, mobilius telefonus. Jie nebadauja, yra neblogai apsirengę, dažnai turi paveldėję kokios nors žemės, kuri dabar dirvonuoja. Bet tas niekada jų nesulaikys nuo raudų apie nelaimingus gyvenimus, bei pasakojimų kas jiems priklauso ir kokias turi teises. Tačiau skurdžiai nededa nė trupučio pastangų į nieką. Jie visuomet mokyklose buvo dvejetukininkai, pirmieji iškrenta iš universitetų, darbuose būna tarp neproduktyviausių, todėl, susitraukus ekonomikai, yra atleidžiami tarp pirmųjų. Jie neturi aistrų, hobių ar dar kažko, kur galėtų išdidžiai pasakyti – tai mano darbas. Jie prisigalvos įvairiausių kliedesių apie iliuminatus ir chemtreilus, bet dėl savo gyvenimo skurdžiai kaltais savęs niekada nelaikys.

Gali pasirodyti, kad aš ant jų pykstu, bet tai būtų tas pats, kaip pykti ant bekojo žmogaus, už tai, kad šis nepavažiuoja dviračiu. Tokiais ne gimstama, o tampama. Valdžia yra sukūrusi aparatą, kuris deformuoja žmones ir daro iš jų silpnapročius tranus. Tai ir valstybiniai darželiai su indiferentiškomis, neretai smurtaujančiomis auklėtojomis, kalėjimų principais veikiančios mokyklos, teisiniu reguliavimu, kuris baigia išnaikinti žemos kvalifikacijos gamybines darbo vietas – vienintelį varguomenės tramplyną į vidurinę klasę, bendra politinio neapibrėžtumo aplinka, kuri atima iš visuomenės bet kokius norus gimdyti vaikus.

Kam to reikia? Atsakymas irgi paprastas – valdančiajai elitai nereikalinga konkurencija, kuri atsiranda iš savarankiškų žmonių. Tokių žmonių žinoma reikia, bet ribotais skaičiais, kad pakaktų apdėti progresiniais mokesčiais, parazituojančių individų išlaikymui. Tam, kad pardavinėti tokias nesąmones, kaip minimalus atlyginimas, fiatinė valiuta, vartojimo paskolos, arba kiekvienam pagal poreikius – iš kiekvieno – pagal galimybes, reikalinga kritinė masė bukapročių, kurių tarp savarankiškų žmonių nebūna. Skurdžiai yra valdžios įkaitai, kuriais galima viena ranka hipnotizuoti visuomenę, o kita ranka tuštinti produktyviausių jos atstovų kišenes. Dėl to ir kiekviena iniciatyva ką nors liberalizuoti yra sutinkama su garsiais raginimais pagalvoti apie skurstančiuosius.

Varguolių man gaila ne tik dėl to, kad jie yra naudojami kaip masalas visuomenės apiplėšinėjimui, bet ir dėl to, kas jų laukia. Elementarūs matematiniai dėsniai diktuoja, kad artėja ne vaikiškos ekonominės kataklizmos. Tam, kad išsilaikytų, valdžia turės arba didinti pajamas, arba mažinti išlaidas. Per ekonomines depresijas, pajamų (t.y. surenkamų mokesčių) didėjimas bus neįmanomas, pigių paskolų niekas nedalins, o hiperinfliacija nebeleis manipuliuoti valiuta, todėl teks veržtis diržus. Pagrindinės valdžios išlaidos: valstybinio smurto aparatas ir socialinė apsauga. Pačios tingiausios ir bailiausios profesijos atstovai – politikai, tikrai neatsisakinės to, kas užtikrina jų privilegijas, todėl bus kertama per socialinę apsaugą ir labiausiai kentės jos išlaikytiniai.

Jau dabar juntamas naratyvo pokytis žiniasklaidoje. Skurdžiai nebėra dvasingi vargdieniai, kurių reikia gailėtis, o pamažu jie tampa tingiais, plėšriais, išpindėjusiais parazitais. Jungtinėje Karalystėje jiems jau kuris laikas atiminėjamos ne tik privilegijos, bet ir įvairios teisės (pvz. laisvo žmonių judėjimo, kuomet  Bristolyje formuojami pašalpinių getai, į kuriuos be ceremonijų keldinami britų išlaikytiniai). Nespėsime apsižiūrėti ir jie taps neliečiamųjų kasta, o gal ir išvis – (pelnytu) atpirkimo ožiu už visas ekonomines negandas. Tuomet skurdžiams tikrai reikės gailesčio, nes jie bus palikti likimo valiai, be profesijos, naudingų įgūdžių, visiškoje ekonominėje apokalipsėje, gal net, baiminantis revoliucijų, bus suvaryti į kokius nors rezervatus, kur turės dirbti –nioliką valandų per dieną už apipelijusios duonos kriaukšlę. Bet vargu, ar tuomet jų raudos bus kažkam įdomios.