Jūs kantriai mokinotės, universitetuose aktyviai reiškėtės teisingų pažiūrų dėstytojams, ilgus metus ištikimai vergavote dirbote Partijos labui ir pagaliau visos kančios atsipirko – jūs patekote į mūsų partškolą, iš kurios atsiveria keliai į savivaldą į parlamentą ar užtarnautam poilsiui į Briuselį. Viskas priklauso tik nuo jūsų pastangų ir noro vadovautis šiuo tekstu.
Nuodugnus šio elementoriaus skaitymas atvesu jus į šviesų kairuolišką rytojų.
Kairuolis yra kaip socialinis ūkininkas, kuriam reikia užsiauginti savo produkciją. Tik vietoje morkų ir burokų mes auginame rinkėjus. Abidvi veiklos kažkuo panašios, ta prasme, kad mums reikia paruošti dirvą, atrinkti sėklas, jas sodinti, tręšti, laistyti ir atėjus laikui – nuimti derlių.
Pradėkime nuo dirvos: ekonominės aplinkos. Partijai yra labai pavojinga gausi vidurinė klasė, sudaryta iš nepriklausomų, mąstančių asmenybių. Tokie žmonės nesupranta mūsų ideologijos nešamos naudos, todėl jie už mus nebalsuoja.
Karlas Marksas yra prognozavęs, kad komunistinės revoliucijos prasidės nuo gerai industrializuotų valstybių su mažiausia rinkos kontrolė. Istorija rodo, kad pirmieji praregėjo labiausiai ekonomiškai atsilikusiose valstybėse gyvenantys žmonės. Taip yra dėl to, kad visas tas baisusis laukinis nežabotas kapitalizmas tiesiog vulgariai greitais tempais augina vidurinę klasę, kuri nors ir pasiturinti, bet kadangi negyvena pagal Partijos nurodymus yra labai nelaiminga.
Tokių socialiai destruktyvių procesų stabdymui yra būtina pažaboti pramonę. Nesupraskite klaidingai – pramonė yra gerai, ypač didžioji (pvz. trąšų gamyklos), kuri taip dosniai remia Partiją ir jos tikslus, bet nedidelės gamyklėlės privalo būti stabdomos visais pajėgumais. Pradedant nuo valstybinių energetinių monopolių, kurie smulkiesiems gamintojams brangina produkciją bei daro ją nekonkurencingą ir baigiant ekologinių ar darbo saugos reguliavimo, kas keleriopai išdidina gamyklos kaštus ir mažina jos atsiperkamumą.
Bendrai paėmus – smulkus verslas yra blogis. Tokios betvarkės negalima leisti ir privalu įvesti reguliavimą, dėl kurio kiekviena kirpėja, kiekvienas padangų montuotojas, statybininkas ar baldininkas privalėtų atsiklausti Partijos leidimo dirbti ir tai turi daryti tik su mūsų priežiūra bei atitikimu įvairiems kairuoliškiems kriterijams. Be ilgą laiką užimančių ir brangių nuodugnių veiklos sertifikavimo procedūrų iškart prasidės betvarkė su nekontroliuojamu darbo vietų augimu ir bendru produktyvumo didėjimu.
Atitinkamai reikia dalinti ir valstybės paramą: smulkaus verslo prie jos šiukštu neprileisti, o subsidijuoti reikia tokius ekonomikai svarbius dalykus kaip bibliotekos, pustuščiai ofisynai technologiniai slėniai, parkai, muziejai, šaligatviai, elektromobilių krovimo stotelės, kultūros renginiai ir t.t. Nepamirškite, kad kiekvienas litas įdėtas į smulkų verslą ar jo veiklos sąlygų gerinimą, mažina tikimybę Partijai papulti į parlamentą, dėl ko mes negalėsime ginti lodorių paprasto žmogaus nuo darbo vertelgų.
Paruošus dirvą, yra būtina atrinkti sėklas. Pats paprasčiausias būdas išretinti viduriniąją klasę – socialiai teisingas apmokestinimas. Tai yra prabangos ir progresiniai mokesčiai, kurie iš pradžių įvedami itin aukštoms (garantuotai – nesąžiningai uždirbtoms) pajamoms ir tokiems ekstravagantiškiems dalykams, kaip jachtos, lėktuvai ir prabangios vilos, o vėliau šių mokesčių kartelės palaipsniui nuleidžiamos, kol neapima viso vidurinės klasės turto bei pajamų. Puikus pavyzdys – Danija, kurioje prasidėjo mašinų apmokestinimas nuo smulkių tarifų ir palaipsniui išaugo iki 180 proc. visuotinio automobilių mokesčio.
Išbuožinus apmokestinus viduriniąją klasę, iš surinktų mokesčių galima pradėti subsidijuoti mūsų pagrindinius rinkėjus – nuskriaustuosius. Čia jau prasideda sodinimo etapas, kuriuo metu mes mokame pašalpas ir kitaip remiame nenorinčius negalinčius dirbti. Gautas pajamas mes taip pat naudojame viešojo sektoriaus plėtrai. Įvairūs vyriausieji specialistai teisingai supranta Partijos ideologiją ir už jokius liberalus (fui!) tikrai nebalsuos.
Pasodinus yra būtina patręšti. Nuskriaustieji turi gauti teisingą informaciją apie tai, kas juos skriaudžia ir kad tik Partija juos išgelbės. Tam reikalingas ilgalaikis vertybių diegimas. Drg. Leninas yra sakęs: atiduokite vaikus 4 metus mokinti ir mano pasietų sėklų niekada neišgyvendinsite. Iljičiui pakako 4 metų, įsivaizduokite ką galima padaryti per 12.
Dėl to yra būtina užtikrinti vaikų ugdymo ir aukštojo mokslo monopolį. Mokyti vaikus namuose geriausia yra uždrausti. Pinigų perkamąją galią privalu koreguoti taip, kad abudu tėvai būtų priversti dirbti ir vaikus atidavinėtų į darželį ar mokyklą. Aukštąjį mokslą reikia maksimaliai atpiginti ir sumažinti praeinamumo barjerus iki tokio lygio, kad universitetuose galėtų mokintis net ir mažiausią pažangumą mokykloje turėję žmonės. Mokymo programas yra būtina saugoti nuo verslumo, ekonomikos, kritinio mąstymo bei kitų destruktyvių disciplinų.
Galiausiai ateina laistymo metas. Čia mes nelabai kuo prisidedame, ir vėliavą į rankas perduodame mūsų draugams – didiesiems pramoninkams. Jie, naudodami savo žiniasklaidos priemones (kurių mums reikia prieš kiekvienus rinkimus) pradeda šviesti tautą apie tai kaip sudėtinga kurti verslą, moko žmones tokių užkalbėjimų, kaip socialinis teisingumas/atsakingumas ir visus informuoja apie valdžios (ypač mūsų) dorovingumą.
Gerai įvaldę šiuos žingsnius, jus turėsite procesą, kuris prigamins daug ištikimų rinkėjų.
Per savo politinę karjerą jūs sutiksite daug įvairių žmonių, kurių dalis bandys jus išvesti iš kelio su savo faktais apie aiškią ir daug kartų istoriškai pasitvirtinusią koreliaciją tarp valstybinio reguliavimo dydžio ir ekonomikos stiprumo. Čia svarbu neprarasti kritinio mąstymo ir ignoruoti bet kokią informaciją, kuri neatitinka Partijos doktrinos.
Pabaigai – palinkėjimas, kad rinkėjas niekada nesuprastų, kad gali išgyventi be jūsų.
Kartais mokykla dar pateikiama kaip kažkas egzistuojančio už politinių idėjų ir vertybių, o bet koks mėginimas ją sieti su politika susilaukia pasmerkimo vien už mintį, kad buvo drįsta pasikėsinti į vietą, kuri saugo ir ugdo vaikus “tikram gyvenimui”, kaip pati mokykla vadina. Dalis taip pasmerkiančių žmonių ir šiaip nelabai gyvenime orientuojasi kas yra politika, nes mokykloje yra išmokyti, kad politika yra ne politika. Be galo įdomus reiškinys.
Tas pats ir dešiniuoliams, ir bet kokiems kitiems. Nėra tarp jų skirtumo. Eiliniai DIDŽIOJO GĖRIO nešėjai, bet kurie. O kairė / dešinė tik į naudą partijoms – pasirinkimo laisvės iliuzija.