Kur mokytojams reiktu eiti ir kodėl jiems ten vieta?

Mokytojai vėl streikuoja, reikalauja daugiau pinigų – ir kaip visada atsiranda šiems visuomenės protus žalojantiems sociopatiniams vampyrams pataikaujančių ir geresnių sąlygų reikalaujančių naudingų idiotų.

Nei vienas streikuotojas jokių pinigų nenusipelnė, o tie kurie ir nusipelnė, turi pakankamai kompetencijos užsidirbti tiek, kiek jiems reikia. Nuo amžių amžinųjų prie streikų laužų šildydavosi tik patys didžiausi lodoriai ir veltėdžiai. Mokytojai nėra išimtis.

Vieno dalyko pasigendu – konkretaus paaiškinimo, kodėl reikia gerbti mokytojus? Todėl, kad nenustojo kvėpuoti tuos 4 metus, kai mokėsi pedagoginiam? Rimtai ir jūs tikitės toli nueiti nesiteikdami net nuo žemės atkelti kartelės tiems, kurie atsakingi už jūsų vaikų švietimą?

Žinot mane ne juokais biesina tas teisuoliškas įsitikinimas, kad kažkas kažkam gali priklausyti be jokių pastangų, tiesiog šiaip – laiku pasirodant. Ir nereikia čia kalbėti apie mokytojų akademines kančias aukštosiose mokyklose. Lietuvos edukologijos universitetas priima visus iš eilės, per smarkiai neatsižvelginėdamas į stojamuosius balus (žinau apie tokį vieną tipą, kuris įstojo į matematiką su septynetu iš matematikos mokyklinio egzamino*).

Vyresni vilniečiai pamena senąjį edukologijos universiteto pavadinimą – Vilniaus pedagoginis universitetas (VPU), kuris buvo pramintas Viešnamiu Prie Upės. Ir ne šiaip sau, nes pedagoškės studentės garsėjo savo ne itin sunkiu elgesiu. Mano studentavimo laikais,  jeigu savaitgalį nepavyko nusikirsti kokią norinčią paną, užsidarinėjant visiems senamiesčio kabakams, Pilies gatvės gastrike buvo perkamas sidro bambalys ir prasmunkama į pedagoginio barakus, kur negauti buvo neįmanoma.

Čia tikriausiai yra asmenų, kurie su ne visai apsirengusiu Siaubu darė nenupasakojamus dalykus.

VPU ne tik, kad niekada nebuvo aukštų moralės standartų, bet ir mokytis ten per smarkiai nereikėdavo – visi žinojo, kad jei niekur neįstojai – eini į pedagoginį, kur diplomą kažkaip gausi. Pedagoškėje iki kol buvo panaikinta šauktinių kariuomenė lindėjo ištisos armijos visokių statybininkų, mechanikų, suvirintojų, santechnikų ir kitos darbo liaudies, kuriems reikėjo tik kokio nors universitetinio diplomo, kad nepaimtų į armūchą. Paskaitų jie beveik nelankydavo, tiesiog rasdavo kokį konspektą, pavartydavo dieną prieš egzą, pasirašydavo špargalkę, už ką gaudavo penketą ir taip per kiekvieną semestrą iki diplomo, kurį atsiiminėdavo dulkėtose specovkėse, kyšančiose iš po mantijos. O ir šiaip su pedagoginio dėstytojais visada galima būdavo susitarti – prieš krizę** statybininkai pinigų turėjo daug ir mielai jais dalindavosi.

Sakysit mokytojo darbas sunkus? O taip – apstaugt nuolat mažėjančius mokinius, prigrasint jiems bausmėmis, liept perskaityti viską nuo penkto iki aštunto skyriaus ir sėst ant autopiloto taisyti kontrolinių – tikrai, kad katorga, kokios nematė sovietinių gulagų kaliniai. O tos kasmetinės trijų mėnesių atostogos yra tiesiog nusikaltimas  prieš žmoniją.

Jeigu visi mokytojai tokie savo darbui atsidavę šventuoliai, kodėl buvę vidurinių mokyklų auklėtiniai teprisimena vieną – du, iš kurių kažko išmoko ir gali nesustodami, vardinti tuos, nuo kurių patyrė nuolatinį smurtą ir panieką.

Aš labai puikiai pamenu vieną iš savo pirmųjų gyvenimo kognityvinių disonansų, kai pradėjau studijuoti ir sužinojau, kad viskas, ko mokinausi vidurinėje, buvo netiesa. Ir su tą patį patiria didžioji dalis pirmakursių. Ką blt reikėjo mokytojams 12 metų veikti, kad jų auklėtiniams įstojus į aukštąją, visko reikdavo mokintis iš naujo?

Antrą kognityvinį disonansą patyriau, kuomet supratau, jog mokykloje ir universitete neišmokau nieko, ką galėčiau panaudoti profesiniame gyvenime. Aš nekalbu apie kosminių laivų statybas ar dirbtinio intelekto kūrimą, o apie tokius elementarius dalykus, kaip derybos, kritinis mąstymas, iškalba. Ir pamėginkit jūs kokiam mokytojui apie tai užsiminti – išvertęs akis krioks, kad mokyti vaikų tokių dalykų yra tas pats, kas juos tvirkinti. Geriau, kad vaikas mokėtų iš atminties Maironio eiles deklamuoti, sugebėtų surasti Paragvajų pasaulio atlase ir žinoti Žalgirio mūšio datą, bet jokiais būdais jo negalima mokinti kas yra win-win scenarijus ir kaip jų ieškoti.

Ir prašom be tų “geografija, literatūra, istorija ir kiti dalykui juk dėl bendros erudicijos ir proto lavinimui, nu”. Tai yra prieštvaninė teorija, sakanti, kad galima mokintis bet ką ir bendras intelektas kils. Ji buvo diskredituota dar pastarojo amžiaus pirmoje pusėje. Joks bendras intelektas nekyla, tiesiog kada iš vaikų reikalaujama kalti datas, būtent buko kalimo jie ir išmoksta, o ne istorijos. Tikėtis iš to daugiau yra tas pats, kas rankomis maigant espanderį tikėtis, kad užaugs kojų raumenys.

Po šiai dienai prisimenu savo matematikos mokytojos isterikas, kad reikia mokytis daugybos lentelės, nes kalkuliatoriaus visada su savim nenešiosi.

Ir neatsižvelgiant į tai, kad jų darbas neefektyvus ir akivaizdžiai žalingas, ta parazitų armija toliau reikalauja daugiau pinigų. O žinot ką jie už tai siūlo? Galbūt galimai kada nors tikriausiai geresnį mokinių parengimą, kažkada.

Norit pamatyti žviegiantį mokytoją? Ištarkit jam dvi frazes „reguliarūs mokytojų kvalifikacijos tikrinimai“ ir „nuotolinis mokymasis“.

Mokytojai su mielu noru tikrina savo mokinių žinias ir skirsto už jas pažymius, bet kai ateina laikas, kažkaip patys nenori būti egzaminuojami ir labai greitai susierzina, kai kažkas be įspėjimo teikiasi patikrinti jų darbą. Kartą jau Ponas Altajus užsiminė, kad nėr čia ko sielvartauti dėl patikrinimų, nes jei esi kompetentingas profesionalas, o ne indiferentiškas, prieš vaikus smurtaujantis mažaraštis išgama, kaip ir neturi ko bijoti. Šitstormo ilgai laukti nereikėjo.

Jūs pabandykit privačiame versle, savo vadovui pareikšti, kad jis, norėdamas patikrinti kaip dirbate iš pradžių turėtų apie tai iš anksto pranešti ir tada dar kartą, pakeliui į darbo biržą, nekeisdami veido išraiškos, paaiškinkite man, kaip mokytojams sunku dirbti.

 

Bet niekas taip neprivers pedagogo plėšyti nuo savęs marškinių, kaip kad nuotolinis mokymasis. Kažkam iš jų tik apie tai užsiminkite ir išgirsite ištisą tiradą, kaip tai vaikams žalinga, kaip jie nieko neišmoks, kaip jie praras rūpestingų pedagogų gyvenimiškus pamokymus ir konsultacijas.

Ir visa tai yra kliedesiai, nes pagrindinė priežastis, kodėl mokytojai to nenori – įgyvendinus nuotolinius mokymus paaiškės didžioji paslaptis – mokytojų ir mokyklų tiesiog nereikia. Mokyklos apskritai yra ne tas įrankis, kuriuo reikia mokinti vaikus. Dabartinis jų modelis yra gana nesenas, turintis ištakas 18-to amžiaus Prūsijoje ir jų paskirtis buvo ne mokinti, o užgniaužti apšvietos epochos idėjas apie demokratiją ir laisvą rinką. Kitaip tariant – mokyklos yra propagandinis, kalėjimo principais paremtas mechanizmas, kuris gamina bukapročius tarnus valstybės tarnybai bei gamykloms ir entuziastingą patrankų mėsą kariuomenei. Net po šiai dienai tas ištakas galima pajusti dabartinės švietimo sistemos retorikoje, kurioje nuolat girdisi kalbos apie kažko diegimą mokiniuose. Ne mokymą, ne švietimą, o diegimą, kaip kokią programinę įrangą į kokius pramoninius robotus.

Yra dažnai kalbama, kad mokyklos yra sugedusios, jas reikia reformuoti ir tobulinti, bet išties jos veikia labai puikiai ir gerai atlieka savo užduotį – dezinformuoti ir nuodyti jaunąją kartą. Galima mėginti žmones mokyti ekonomikos iš vienų Lenino raštų, bet nesvarbu, kad ir kaip mes keistume šriftus, knygos viršelius ir iliustracijas, bet tol, kol mes tų raštų neišmesime į šiukšliadėžę ir nepaimsime į rankas A. Smitho, M. Rothbardo, F. Hayeko veikalų, tol nieko neišmoksime apie ekonomiką.

Tie mokytojai, kurie turi pašaukimą, norą ir motyvaciją savo darbą atlikti gerai visada turės paklausą ir išgyvens. Visų likusiųjų vieta ten, kur visuomenė kolektyviai juos turėtų pasiųsti.

Taip, žinoma, yra vienas-kitas geras mokytojas, bet tai nėra argumentas, kodėl dėl jų reikia išlaikyti visą akivaizdžiai žalingą švietimo sistemą, kadangi tai yra tolygu prieštaravimui, kad nereikėjo uždarinėti koncentracijos stovyklų, nes tarp sargų buvo keli dori žmonės.

*Nežinau kaip dabar, bet prieš kokį dešimtmetį mokyklinis egzaminas beveik nieko nereiškė. Vertinant pagal svertinius rodiklius, dešimtukas iš mokyklinio egzamino buvo blogiau nei vienas procentas iš valstybinio. Tai primeskit kokia galėjo būti atranka, kad kažkoks petskelis su praktiškai nuliu balų iš matematikos įstojo į matematiką?

** Sunkiausiais krizės metais išvis buvo toks įdomus reiškinys, kai užsidarinėjant stroikėms, nemenka dalis tų jurgelių-meistrelių įsidarbino pagal specialybę ir pradėjo fizinio-geografijos mokytojų karjeras.

 

3 Comments

  1. as
    as 2014-12-03 at 20:02 . Reply

    Teisybe!

  2. Darau, Blė
    Darau, Blė 2014-12-04 at 07:29 . Reply

    „visi žinojo, kad jei niekur neįstojai – eini į pedagoginį, kur diplomą kažkaip gausi“ — pasirašau po šituo.

    Dar man patinka paklausyti, kaip priešmokyklinio ugdymo pedagogai pareiškia, kad „kančia yra mokyti vaikus raidžių ir skaityti“. Jei jums kančia, tai eikit nx kito darbo ieškotis.

    Ir nesistebiu, kad toks save gerbiantis darželis, kaip „Vaikystės sodas“, nepriima į auklėtojų pozicijas baigusių Viešnamį.

    Valstybinį darbą dirbančius streikuotojus apskritai reikėtų paskelbti už įstatymo ribų ir atitinkamai bausti. Babkių jie ten gauna normaliai, „pasidaryti“ irgi gali visi. Bet čia panašu, kad iš tos operos, kaip negrai sako: „ką, aš baltas, kad dirbčiau?“

    Pasiremiant tyrimais įrodyta, kad pedagogai Skandinavijos šalyse uždirba ne daugiau, o dažnai ir santykinai mažiau, nei Lietuvoje. Skiriasi tik vienas dalykas: noras dirbti ir atsidavimas pašaukimui. Net ir sąlygos tenykštėse mokyklose nėra kažkuo ypatingesnės, dažnas mokytojas suomis dar iš savo algos ir darbeliams priemonių nuperka.

Post Comment

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar