Kodėl po rinkimų niekas nesikeičia

Susumavus savivaldos ir pirmųjų tiesioginių mero rinkimų rezultatus, nuo bendros liberalų ir jiems prijaučiančiųjų euforijos dviem laipsniais pakilo pasaulio vandenynų temperatūra, užkaukė visi Rytų Europos šunys, o žemės ašis pasislinko keliais milimetrais į šoną. Rodosi, kad štai pagaliau į Vilniaus merus ateis normalus ir padorus žmogus, kuris sutvarkys balaganą miesto savivaldybėje, iš jos išspirs visus abonentus ir parsivertęs ant stalo rubikonus, paturės juos grubiai ir su iškrypimais.

Ура товарищи, ура!

Aš džiūgauti neskubu, nes jau matau, kad išrinkus R. Šimašių į merus, eilinį kartą niekas nepasikeis, o Vilnius toliau neišlįs iš skolų ir toliau bus neišsipildžiusių svajonių sostinė, kur pilkuose daugiabučiuose gyvena pikti kaimiečiai iš Pasvalio, atvažiavę į sostinę mokytis, klijuoti plytelių ir bloginti kriminalinės statistikos. Iš kur toks pesimizmas? O jūs gerai pagalvokite – kas rimtai* pasikeitė nuo nepriklausomybė laikų, nubalsavus už vienus ar kitus politinius veikėjus?

Kad lengviau mąstytųsi, pateiksiu keletą istorinių pavyzdžių.

2008 m. į ūkio ministrus paskiriamas Dainius Kreivys – ko gero per visą Lietuvos istorija kompetentingiausias šias pareigas ėjęs asmuo. Viskas buvo ore tol, kol ponas Kreivys nesugalvojo išskaidrinti ir sutvarkyti viešųjų pirkimų. Vos tik jis ėmėsi šios idėjos įgyvendinimo – dingo iš ministro kėdės per kiek mažiau nei metus.

Tame pačiame seime buvo ir Arūnas Valinskas su savo Tautos prisikėlimo partija, kuri buvo tikrai daug žadanti: iškeltas tikslas iš valdžios eliminuoti Darbo Partiją bei Tvarką ir Teisingumą, akivaizdžiai protingas partijos lyderis ir galiausiai – pièce de résistance A. Valinsko tiesioginiam eteryje suvartyta R. Janutienė – tada dar Grinevičiūtė.

Nesvarbu kaip A. Valinsko politinė karjera klostėsi toliau, bet už šią neįkainojamą akimirką aš jam esu labai dėkingas

Viso to rezultatas – ši politinė grupuote per pirmą pusmetį save pilnai diskreditavo, per antrą visiškai susiskaldė ir Tautos prisikėlimo partijos likučiai, susivieniję su A. Čapliko politiniu šiukšlynu** pralaimėjo sekančius rinkimus bei pradingo iš eterio su-vi-sam.

Dar iki to buvo vilties prezidentas – ponas Rolandas Paksas, kuris buvo tarsi gūsis gaivaus oro tvankiame, pribezdėtame kambaryje. Jis buvo dinamiškas, veržlus, madingas, galų gale – jaunas ir labai ryškiai kontrastavo su pagal zonos poniatkes prezidentavusiu AMB ar į savo paties karikatūra virtusiu V. Adamkumi.

Kuo tai baigėsi – prisimena visi: pirmasis pagal apkaltą pašalintas prezidentas Europoje, kažkokios Smailytės, būrėjos, ginklų prekeiviai ir nusikaltėliai artimoje Lietuvos Respublikos prezidento aplinkoje, o vilties prezidentas virto amžinai dejuojančiu populistiniu has-benn‘u.

Kitą vertus – buvo bent įdomu televiziją žiūrėti

O iki prezidentavimo buvo dar vienas R. Pakso nuopuolis, kai jis subūrė visokių liberalių partijų nuolaužas vienon krūvon ir laimėjo 2000-ųjų rinkimus. Tačiau nepraėjus nei metams subyrėjo liberalų vyriausybė ir dar po metų subyrėjo nafig patys liberalai, o priešrinkiminiai pažadai apie modernią aukštų technologijų Lietuvą, be korupcijos ir vsio zakonno liko užmiršti ir neįgyvendinti po šiai dienai.

Galų gale nereikia žiūrėti taip toli į istoriją. Pakanka ir dabartinės valdančiosios koalicijos pavyzdžio. Juk prieš rinkimus, LSDP, TT ir DP žadėjo buvusios vyriausybės mokesčių reformos pilną atšaukimą, progresinius mokesčius ir magišką skaičių 1509. Šios vyriausybės kadencija eina į pabaigą o žadėtų dalykų kaip nėr taip nėr. Ir jeigu to būtų per maža, visos trys partijos būdamos opozicijoje, taip aršiai daužę sau į krūtines spjaudę nuodus ant visų A. Kubiliaus vyriausybės sprendimų, atėję valdžion iš esmės užsiiminėja buvusios vyriausybės darbų užbaigimu. Kas yra ne šiaip paprastasis politinis cinizmas, o pati nagliausia rinkėjų išdavystė.

Taip, aš sutinku, kad ponas Šimašius kalba visai protingai ir net jį galima būtų pavadinti respektabiliu (tiek, kiek tai įmanoma politikui), tačiau kas iš to? Ypač, kai įvertiname jo kadenciją teisingumo ministro poste. Blogeriai ne vieną klaviatūrą nudėvėjo rašydami odes ir padavimus apie tai, kaip R. Šimašius po ACTA nepasirašė, Registrų centrą patvarkė ir teisingumo ministerijoje bendro balagano sumažino. Bet nelabai kas susimąsto, jog nepasirašęs po ACTA ponas Šimašius beveik nieko nepadarė, kad Lietuvos įstatymai, dėl kurių ACTA de facto šioje šalyje galioja bene dešimtmetį, būtų atšaukti. Jo ministerijos darbuotoja, kuri per savo nekompetenciją pasiuntė Baltarusijos opozicionierių Alesių Beliackį į kalėjimą buvo nubausta papeikimu. O gražiausia buvo, kai tokį kietą ir principingą ministrą suvartė būrelis kalbajobų, dėl ko pasidarė nebeįmanoma normaliai steigti įmonių užsienietiškais pavadinimais, kaip kokioje Putino Rusijoje.

Iš esmės pono Šimašiaus kadencija teisingumo ministerijoje prilygtų rūkoriui, kuris suvartodavo po tris pakelius į dieną, surūkyti dviem cigaretėm mažiau – teigiamas pokytis yra bet ne toks, kuris atneštų realių rezultatų. Todėl, tikimybė, jog išrinkus Remigijų Šimašių į Vilniaus merus kažkas kardinaliai pasikeistų yra mikroskopinė. Ir ne tik dėl jo abejotinų pasiekimų praeityje, bet ir dėl to, kad mero galios yra labai labai ribotos ir be tarybos palaikymo jis yra tiesiog asmuo viešiems ryšiams su pokazūchiniu titulu.

Mano prognozė jei ponas Šimašius būtų išrinktas Vilniaus meru: jis arba bus išverstas iš savo posto arba nepateisins rinkėjų lūkesčiu ir pasidarys neefektyvus kaip sarginis šuo be dantų ir balso.

Natūraliai kyla klausimas – kodėl taip yra, kodėl, nesvarbu ką berinksi – kardinalių pokyčių beveik nebūna. Atsakymas paprastas – dėl naudų ir sąnaudų. Demokratiniai politiniai procesai yra tokie, kad labiau apsimoka dirbti interesų grupėms, o ne rinkėjams.

Į politiką ateiti yra velniškai sunku. Tam vien aktyvumo ir gerų norų nepakanka, todėl jei norite ten papulti – privalote disponuoti šimtais tūkstančių balsų arba eurų. Tokio politinio kapitalo sukaupimas labai brangiai kainuoja, o seimo nario alga visiškai neatpirks įdėto laiko, pinigų ir prarastų galimybių investicijos. Dėl to dažnai ieškomi papildomi pajamų šaltiniai, kyšių ir privilegijų formoje.

Bet nebūkime cinikai ir pagalvokime, kas būtų, jei jeigu kažkokiu stebuklingu būdu į politiką ateitų žmogus, kuris būtų suinteresuotas bendros gerovės didinimų. Nesvarbu, kad tokiam žmogui nebus įdomus turtai – noras išlaikyti savo postą niekur nedings. Globalioms reformoms ketverių metų nepakanka – joms reikia dešimtmečių, o jas įgyvendinus, bus privaloma užtikrinti tęstinumą. Viską dar labiau komplikuoja tai, kad tokių pokyčių rezultatai pasirodo vėlai, o ėjimas iki jų būna labai skausmingas. Tarkime pradėjus sportuoti, mes iš pradžių turėsime atkentėti raumenų maudimą ir tik tada mėgautis pasikeitusiomis kūno formomis.

Lygiai taip pat, kaip didžioji dalis nutukėliu neapsikentę su amžinomis valios kovomis bei skausmu raumenyse meta sportą pirmosiomis savaitėmis, taip ir nuo reformų nukentėję rinkėjai (pvz. piktybiškai nedirbantys pašalpiniai, tingūs biurokratai, į šiltas vietas įtaisyti politikų giminaičiai ir kiti parazitai) iš valdžios išvers visus reformatorius ir į jų vietą atves bet kokius, aukso kalnus žadančius populistus. Todėl yra natūralus interesas pokyčius ne tik inicijuoti, bet ir prižiūrėti jų vykdymą bei apsaugoti nuo sabotažo, ką galim pasiekti tik su perrinkimu.

Galiausiai yra suinteresuotų grupių suinteresuotumo klausimas. Tarkime, kai tik ponas Kreivys pajudino viešuosius pirkimus – pagrindinį korupcijos aparatą Lietuvoje, iškart pradėjo rastis straipsniukai žiniasklaidoje apie ministro priklausymą kažkokiom neaiškiom religinėm bendruomenėm, apie neva kažkieno žinomas kažkokias sąsajas su kažkokiu verslu, o pačioje D. Kreivio atstatydinimo istorijoje ne viena balta siūlė kyšojo.

Negi įsivaizduojate, kad kokie nors rubikonai imtų ir taip lengvai atsisakinėtų savo monopolių? Ypač, kai jų išlaikymui jie išleidžia dešimtis milijonų ištisoms armijoms teisininkų, žurnalistų, politikų, marketingistų ir informacijos specialistų? Jie gali nupirkti bilekiek reklamos ir tokiu būdu įtakoti kokias tik nori informacijos priemones. Jie gali politikams pasiūlyti tokias sumas, kokių nesinorės atsisakinėti. Jų vidinės saugumo tarnybos gali kiekvieno biografijoje prikasti tiek purvo, kad užtektų paskandinti ir pačiam švariausiam politikui.

Kažką iš esmės keisti politikoje yra vieni barjerai, o vegetacijai ir korupcijai – vien tik žalios šviesos. Ir tai niekada nesikeis, nes demokratija ne laisva rinka – joje lengviausiai gyvenasi ne geriausiems, o vidutinybėms.

Ką tuomet reiktų daryti, kad taip nebūtų? Gal reikia diktatūros, monarchijos, valdymo pagal šariatą? Mano nuoširdus atsakymas – nežinau. Bet mėginti neveikiančiomis priemonėmis keisti beviltišką situaciją ne išeitis. To pasekmės – susiformavęs užburtas ratas: niekas nesikeičia, nes neįmanoma nieko pakeisti – neįmanoma nieko pakeisti, nes niekas nesikeičia.

Sprendimų užburtiems ratams būna, bet pradžioje reikia iš jų išeiti. Vienas iš galimų būdų – nustoti balsuoti.

O taip – aš tai pasakiau. Tarp to amžiais moralizuojančio choro, agituojančio už balsavimą ir gąsdinančių piktais populistais bei Rusijos vėliavomis ant Gedimino pilies aš būsiu tas, kuris agituos prieš balsavimą.

Aš negaliu jums aiškinti ką gyvenime daryti – tai privalote nuspręsti patys. Bet negi jums nebūtų įdomu pamatyti, kas nutiktų, jei rinkimai, dėl nesurinkto minimalaus balsuojančių skaičiaus neįvyktų? Suppose they gave a war and nobody came? Ar nenorėtumėt pamatyti sumišusių ir nevaikiškai peršikusių politikų veidų? O kaip dėl panikuojančios oligarchijos, užsidariusios kriziniuose pasitarimuose, karštligiškai ieškančios kitų savo sprendimų legitimizavimo būdų?

Vėlgi – pasikartosiu – aš nežinau kas būtų, jeigu niekas nebalsuotų, bet aš puikiai žinau, kas būna prabalsavus. Negi nevertėtų po beveik ketvirčio amžiaus darant tą patį ir tikintis kitokių rezultatų imti ir padaryti kažką kitokio? Mano galva vertėtų, nes ateinančiai kartai, kuri yra labai rimtame pavojuje grįžti į tuos urvus, iš kurių išlindo mūsų protėviai, mes esame bent tiek skolingi.

Damn right