Armėnija – čia galėjo būti Lietuva

Tipinio lietuvio žinios apie Armėnija prasideda nuo šašlykų ir baigiasi Kim Kardashian. Tačiau ši šalis jums turėtu būti įdomi vienu labai svarbiu aspektu – ji leidžia pažvelgti į alternatyvią istoriją, kur būtu Lietuva, jei vietoje lygiavimosi į Vakarus ji būtų pasirinkusi Rytus ir grįžtų atgal į motulės Rusijos glėbį.

Jau kelintą dieną Jerevane vyksta protestai, kuriuos išprovokavo pernakt penktadaliu pabrangusi elektra. Jos brangimas nebuvo pagrindinė neramumų priežastis, tačiau to pakako, kad į gatves išeitų dešimtys tūkstančiu savo gyvenimais nepatenkintų žmonių

Senoji socdemų gvardija dažnai kartoja vieną maldelę – reikia tik draugauti su Rusija ir Lietuva turės pigias dujas, nes Putinas yra geras ir už palankumą visada dosniai atsilygina. Tai va – šiems silpnapročiams aš siūlau atkreipti dėmesį į Armėniją, kuri ne tai kad draugauja su Rusija, o ištikimai jai tarnauja.

Rusijos žodis Armėnijos valdžiai yra įstatymas. Elektros tinklai, dujotiekiai, elektrinės, mobiliųjų tinklų operatoriai, dalis bankų, geležinkeliai, net sovietinių elektronikos gamintojų likučiai buvo praktiškai už dyką atiduoti Kremliui.

Kad suprastumėt kaip Armėnų politikai keliaklupsčiauja prieš Rusiją, pateiksiu pavyzdį – kai 2015 m. sausio 21 d. rusų kareivis Gyumri mieste išžudė visą 7 asmenų šeimą: vyrus, moteris ir vaikus, valdžia sulaikyto nusikaltėlio teisti nesirengė ir, nežiūrint į masinius armėnų protestus, tą gyvulį, be jokių svarstymų ar diskusijų perdavė Rusijai, o vietos valdžiažmogiai patys pradėjo laidyti sąmokslo teorijas, apie neva tai čia kažkokias priešų provokacija, kad Armėnijoje būtų sukelti antirusiški sentimentai.

Yra sakoma, kad lietuvį tarp užsieniečių galima atpažinti iš amžinai susiraukusio veido, tačiau jūs nežinote kas yra rūškanas veidas, kol nenuvykote į Armėniją. Lietuviai raukosi, nes bedarbio pašalpos neužtenka aifonui ir reikia tenkintis niekingu Androidu, o armėnai – nes jie banaliai negali išgyventi. Visos kainos toje nelaimingoje šalyje yra praktiškai tokios pačios, kaip Lietuvoje, tačiau daugumos armėnų pajamos dvigubai, o gal net trigubai mažesnės, nei lietuvių. Kaip tuomet jie išgyvena? Imdami paskolas – armėnai yra iki ausų paskendę skolose. Situaciją blogina ir tai, kad kreditai ten teikiami tik eurais arba doleriais, o kai vietos valiuta 2014 m. pabaigoje smarkiai nuvertėjo – tie kas turi pasiėmę paskolas, atsidūrė dar gilesnėse duobėse.

Skurdą visada pažinsi iš rusiškų automobilių pertekliaus. Jų Armėnijoje važinėja labai daug.

Aš dažnai smarkiai kritikuoju Lietuvą, nors išties lyginant su Armėnija – Lietuva yra kažkoks Singapūras ant steroidų. Jei nori gerai gyventi Marijos žemėje, pakanka įsteigti verslą, pradėti daug galvoti, greitai bėgioti, sukurti rišlią vadybos sistemą ir viskas – profit. To Armėnijoje taip lengvai nepadarysi – nėra ten jokių verslų steigimų per kelias valandas internete, elektroninių deklaracijų teikimo, ar aiškaus teisinio reguliavimo: jei nesusitarei su vietos klano atstovu – verslo neįsteigsi, jei klano galvai kažkas pamokėjo, kad tave uždarytų – garantuotai subankrutuosi. Visur korupcija, duoklės ir reketas. Armėnijoje visiškai nesvarbu ką tu moki, kiek turi aukštųjų, ar koks esi protingas, ten užvis svarbiausia – ką tu pažįsti. Ir tai dar niekada nebūsi saugus, nes vieną dieną tu su klanais sugyveni puikiai, o kitą – į jų vietas ateina nauji žmonės, su savo taisyklėmis ir protekcijomis.
Žodžiu verslininkai ten gyvena tarsi sėdėtų ant taburetės su viena koja – bet koks neatsargus judesys ir skaudžiai krenti žemyn.

Aptriušę namai, purvinos gatvės, kažkokios neaiškios prekyvietės, visur tvyrantis pūvančių šiukšlių dvokas – tai yra tipinės armėniškos gatvės realybė.

Verslininkams ten nesaldu, o paprastiems žmonėms* – nepalyginamai sunkiau. Nedarbo lygis Armėnijoje visada švytuoja ties 15-20 proc. Socialinė apsauga** ten praktiškai neegzistuojanti – pašalpų nėra, pensijos mikroskopinės, nemokamos sveikatos apsaugos nėra. Armėnai neturi centrinio šildymo – pas visus butuose stovi kreivom rankom sudėti, kartais pasproginėjantys, ar gyventojus panuodijantys dujiniai boileriai, kuriuose rusena brangios Gazpromo dujos. Paradoksalu, bet armėnai, turėdami du bedieviškai naftingus kaimynus pašonėje – Azerbaidžaną ir Iraną, dujas importuoja iš Rusijos.

Matyt Rusijoje dujos tokios geros, kad jas verta transportuoti per dvigubai didesnį atstumą, nei tai galima būtų daryti iš Azerbaidžano ar Irano.

Apskritai ten daug kur galima pamatyti Rusijos plaukuotas rankas, o baisiausias jų darbas – armėnų ir azerų konflitkas dėl Kalnų Karabacho. 80-tųjų pabaigoje ir 90-tųjų pradžioje, sovietų imperijos likučiai, beskylančiose respublikose, pradėjo burti visokios jedinstveninkų tipo judėjimus, kurių pagrindinis tikslas – skatinti tautines nesantaikas, destabilizuoti nepriklausomybes beatkuriančias valstybes ir jas po vieną surankioti atgal į sąjungą. Pabaltijije tas nesisekė – kad ir kaip visokie nevzorovai gąsdino, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje neva naikinamais rusais, kad ir kaip buvo mėginta išprovokuoti įvairius separatizmo judėjimus*** – tas tiesiog neprigijo ir toliau kelių nereikšmingų demonstracijų nenuėjo. Tačiau Kaukaze tai davė realių rezultatų – Gruzijoje net du regionai – Abchazija ir Pietų Osetija pradėjo ginkluotą konfliktą su centrine valdžia, kuris baigėsi atviru pilietiniu karu, o Armėnijoje prasidėjo azerų, o Azerbaidžane – armėnų pogromai ir dar po šiai dienai nepasibaigęs karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho, kuriame kas dieną žūsta žmonės.

Kai žinai Armėnų ir Azerų istoriją, kurie ilgus metus gana taikiai sugyveno****, sunkiai suvoki, kodėl jie kariauja vienas su kitu. Tačiau, kuomet atkreipi dėmesį, kas abiems šalims pardavinėja ginkluotę – viskas atsistoja į savo vietas. Rusija Armėniją supykdė su visais kaimynais, izoliavo pavertė savo kolonija ir taip užsitikrino jos absoliučią priklausomybę*****.

Vienintelė daugumos armėnų svajonė – išvažiuoti. Iš Armėnijos kasmet pabėga šimtai tūkstančių žmonių. Šią šalį dar gelbsti tipinės Vidurinių Rytų demografinės tradicijos – anksti tuoktis ir gimdyti bent po porą vaikų. Jeigu ne tai ir uždaros sienos – Armėnija per kelis dešimtmečius tiesiog išnyktų.

O kadaise, armėnai buvo viena iš labiausiai pasiturinčių sovietinių tautų ir atkūrusę nepriklausomybę, galėjo tapti regiono lyderiais – turimos aukso kasyklos, gerai išvystyti elektronikos, robotikos ir deimantų perdirbimo verslai – trys naftingos šalys pašonėje, kurios galėjo užtikrinti nepertraukiamą pigių dujų ir naftos tiekimą, patogi geografinė padėtis, dėl kurios galima buvo vystyti tranzito verslus, didelė, plati ir galinga armėnų diaspora, galėjusi vietos verslininkus užmėtyti paskolomis ir investicijomis. Šiandien ši šalis virto Kaukazo piktžaizde – skurdi ir atsilikusi, kurioje retai kur pamatysi veikiančią gamyklą ar tiesiog laimingų žmonių. Pasirinkusi bendradarbiavimą su Rusija ji pardavė savo sielą velniui ir dabar dėl to kenčia, be aiškių galimybių kažką pakeisti.

Gerai pažiūrėkit į Armėnija ir džiaukitės, kad Lietuvos žmonėms užteko proto pasakyti, jog jos ateitis yra Vakaruose. Jeigu, 1990-tųjų antrojoje pusėje būtų nugalėję kitokie sentimentai – šiose nuotraukose būtų ne desperatiški ir pikti kažkokių tai ten armėnų, o jūsų ir jūsų artimųjų veidai.

* Visada nemėgau šito termino, kodėl turėtumėt ir jūs – labai puikiai išaiškino ponai commonsensoviečiai.

** Teisybės ir aiškumo dėlei – aš nemėgstu socialinės apsaugos – anksčiau vėliau ji virsta monstru, ryjančiu žmonių produktyvumą ir skatinančių veltėdystę, tačiau kai nėra visiškai jokių galimybių užsidirbti, net pokazūchinės gerovės valstybės nebūvimas yra tiesiog spjūvis į veidą.

*** Daug kas pamiršo, kad buvo mėginama išprovokuoti Vilniaus krašto lenkus, kad jie kaip kokia Padniestrė kurtų savo liaudies respubliką ir atsiskyrinėtų nuo Lietuvos.

**** Bent jau daug taikiau, nei Lietuva sugyveno su Lenkija.

***** Armėnai patys pajuokauja, kad sovietmečiu turėjo daugiau nepriklausomybės nuo Rusijos, nei dabar.