Anądien Užkalnis vimtelėjo ir vimtelėjo taip, kad nublanko ir išgaravo it blogas pagiringas sapnas jo paskutinis sąmonės užtemimas* apie tai, kad Zuokas laimės 2015 m. mero rinkimus. Šįkart Užkalnis už Zuoką užsistojo aršiau, nei violetinė šūšara gynė mergaitę nuo antstolių. Matote, Zuokas ne joks teismo pripažintas nusikaltėlis, į visišką dugną nuvažiavę populistas, ar desperatiškas oportunistas, o jis tik svajotojas, norėjęs Lietuvai gero ir kad visur būtų gražų. Ir neverta čia beaptarinėti jo gerų darbų, bendrą politinę halitozę ir iki Baltijos Detroito nuvaryto Vilniaus. O tie, kas Zuoko nemėgsta yra tik taupūs pavidolei, nesuprantantys, kad nereikia ten jokių atsiperkamumų ar kažkokių skaidrumų, svarbu daryti viską su fantazija ir polėkiu, visai kaip Putinas.
Juk Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra stebėtinai panašaus likimo kaip Artūras Zuokas – pas abu buvo sunkios vaikystės: Zuokas augo visiškame skurde, smurtaujančių alkoholikų šeimoje, o Putinas – kukliame komunaliniame bute be tėvo, amžinose patyčiose už žydę motiną, nerusišką pavardę, mažą ūgį ir neslaviškus veido bruožus. Abu labai sunkiai kopė karjeros laiptais – Zuokui teko kristi po okupantų karinės technikos ratais, Putinui be jokių blatų, pažinčių ir su buvusio nusikaltėlių gaujos vadeivos reputacija prasimušinėti iki KGB agentų.
Abiems 90-tieji buvo įdomūs laikai – turėjo daug įvairių biznių, paskui kuriuos sekė ištisi kraujo klanai. Tačiau juk čia gi nieko ypatingo – laikai tokie buvo o Artūrka ir Vovka** elgėsi ne ką blogiau, nei kiti verslininkai. Bet ką čia apie praeitį, ypač teisiamųjų suolus, negyvus bendražygius ir pagrobtus architektus – reikia žiūrėti į šią dieną, į šių veikėjų gerus darbus.
Labiausiai Putinas į Zuoką yra panašus savo svajonėmis, kurių ryškiausias akmuo karūnoje – Sočio olimpiada. Ir nereikia čia apie tai, kad šis projektas taip brangiai kainavo, nes jūs, debilai, suprantate tik kainą ir visai nesuvokiate kaip svarbu turėti svajonių ir idėjų, kaip leisti pinigus. Tai kas, kad viena 45 kilometrų ilgio trasa kainavo tiek, kiek nekainuoja visi Lietuvos keliai, su visais tiltais, viadukas ir šviesoforais ir kas, kad tuos 45 kilometrus buvo galima išgrįsti 1 cm storio sluoksniu brangiausiais juodais ikrais, arba 100 JAV dolerių krūvelėmis po 25-30 kupiūrų ir tas kelias būtų pigiau kainavęs? Juk dabar Sočio gyventojai turi literaliai neįkainojamą legendą ir kai tas kelias vieną netolimą dieną pradės neišvengiamai kaip tinkas sovietinio bendrabučio laiptinėje trupėti, per atsiveriančias duobes techniškai netvarkingomis Ladomis šokinėjantys taksistai galės miesto svečius mokyti apie tai, kokiu storiu tuos 45 kilometrus reiktų pakloti foie gras, kad išgrįsti tokio brangumo kelią. To už pigiai nenusipirksi.
Nebūkit kaimiečiai, nes tik jie vis pinigus skaičiuoja ir galvoja kaip ką padaryti pigiau. Būkit kilnūs miestiečiai, kaip Zuokas ir Putinas, kurie akylai saugo visuomenę nuo bet kokių nedvasingų homoseksualumo apraiškų ir smerkia Vilniaus gatvėmis per Vasario 16-tą žygiuojančius fašistus.
Apskritai šie ryžtingi ir drąsus žmonės mėgsta brangius projektus. Bet tame nėra nieko baisaus, nes visi juk žino, kad brangus, reiškia geras. Pavyzdžiui Sovietų sąjungoje pagamintas beviltiškai pasenęs ir bet kurią akimirką užsidegt galėjęs analogų pasaulyje neturėjęs kompiuteris Agat kainavo penkis–šešiskart brangiau už bet kurį kitą pūvančių vakarų konkurentą. Ir ne šiaip sau, nes buvo tiesiog geresnis.
Tuo pačiu principu: brangu – reiškia gerai, vadovaudamasis Zuokas steigė katastrofą patyrusio lėktuvo garbei pavadintas avialinijas, nelegalius taksi, Bernardinų sodų pagalba, nepraustų provincialų ir miegamųjų rajonų darbo liaudies koncentraciją Vilniaus centre padidino dešimteriopai, o jei būtų turėjęs dar bent kadenciją, tai ko gero įrengtų ne tik tramvajų su metro bet dar tris nacionalinis stadionus pastatęs ir du valstybinius bankus įsteigės. Putinas irgi nesismulkina – vien ko verti jo Krymo bei russkij mir projektai – net akys raibsta nuo fantazijos ir užmojų.
Galvojate aš juokauju dėl to, kad jeigu mėgsti Zuoką, vadinasi privalai mėgti ir Putiną? Nei velnio. Žinot kodėl Rusijos vatnikai gali garsiai bliauti apie krymnaš, iš amerikietiškų iPhone rašyti apie tai, kaip visi amerikosai yra nutukę debilai, kurie nieko nemoka, o ant vokiškų automobilių kabinti koloradkes, važiuoti į gegužės 9 paradą ir nei sykio nesuprasti savo veiksmų ironijos? Taip atsitinka tik tada, kai nebūna nuoseklumo. Kai tik žmonės atsisako aiškių ir nekintamų principų, o ant vidinės delno pusės juodu markeriu užkeverzotą rodyklę pavadina moraliniu kompasu, taip ir prasideda tokios protinės gimnastikos, kurios anksčiau ar vėliau priveda prie moralinio reliatyvizmo. Negalima teigti, kad mėgsti žalią spalvą, bet nekęsti vidurinės Lietuvos Respublikos vėliavos spalvos ir tikėtis, kad jus aplinkiniai laikys protingu ir racionaliu žmogumi.
Sakot nėra ką lyginti – Zuokas nėra pražudęs tiek žmonių, kaip Putinas? Priminsiu – Zuokas yra tikrąja to žodžio prasme pagrobęs žmogų. Dabar užsiduokit sau klausimą, ar jūs galėtumėte suorganizuoti pagrobimą? Susibėgti su draugais ir taip ramiai be, didelio sielvarto, jiems įsakyti kad imkit šitą žmogų, vežkit į užmiestį, laikykit už užrakintų durų ir neišleiskot, kol nepakeis nuomonės? Be abejo, kad negalite, nes tie, kas taip elgiasi yra neeiliniai sociopatai. Tai jau net nebe žmonės, o kažkoks jų porūšis. Tai yra grobuonys, kurie savo negyvomis ryklio akims skanuoja aplinką ir mato tik priemones, savo savimeilės ir geismų tenkinimui. Sociopatija yra kaip automobilis be stabdžių – greitai įsibėgėja ir anksčiau ar vėliau – visada pareikalauja aukų.
Gyvenime dažnai būna labai aiškūs pasirinkimai. Štai Užkalnis jau patyrė, kad vieną moterį vesti, o kitą dulkinti neišeina ir tenka rinktis – jaunas kūnas, ar alimentai. Šičia pasirinkimas irgi reikalingas: arba šlovinti Zuoką ir pripažinti savo neracionalumą, arba būti nuosekliam – šlovinti Putiną ir dar Malinausko su Bradausku nepamiršti. O yra dar ir trečias kelias – vienodai nekęsti visų sociopatinių nusikaltėlių, nežiūrint į jų pavardes, gerus darbus ir asmenines simpatijas. Kaip ten sako už balsavimą agituojantys moralizuotojai**** – rinkitės, nes kažkas pasirinks už jus.
* Su amžium tokių užtemimų pas Užkalnį pasitaiko dažniau, nei pas Račą. Štai paskutinio sezoninio paūmėjimo metu jis nutarė, kad dalintis turtą, skyrybų advokato honorarai, alimentai dviem nepilnametėm dukrom yra ta kaina, kurią verta sumokėti, už tai, kad galėtum dulkinti jaunas, neprotingas studentes su garantuotais tėvelio kompleksais ir labai tikėtina – giliai sužalota psichika***.
** Jeigu Jonava būtų buvęs tuometinio Leningrado rajonas, šie du garantuotai taptų, kaip pagal jų profesinį leksikoną priimta sakyti – korešai, nerazlei voda.
*** Nu davai – skelkit savo geriausią argumentą apie tai, kaip tik racionalioms, tvarkingoms ir nepriklausomoms moterims gali patikti senas alimentčikas, atrodantis, kaip apsilydęs čebatas su barzda.
**** Čia išvis dėmesio vertas tipažas, nes tokie veikėjai niekada nepakels svetimos šiukšlės nuo šaligatvio, neprieis prie ant savo vaikų staugiančių tėvų, įžūliai nereikalaus tingių biurokratų dirbti savo darbą, nesukurs nei vienos darbo vietos, vietoje darbo laiką stums Feisbuko flamewar‘uose, o pilietinė pareiga jiems prasideda ir baigiasi nuo selfio balsavimo kabinoje. Tokie po rinkimų, vaikšto aukštai iškėlę nosis, protina visus juose nedalyvavusius ir griežtai atsisako patikėti, kad būti savarankiškam, stipriam ir garbingam yra daug svarbiau, nei padėtas kryžiukas ant popierėlio.
Svarsčiau ar aš esu tas ****. Man atrodo, kad ne. Esu pakėlęs šiukšlę ir išmetęs į šiukšlių dėžę.
O beje, pone Siaube, ar jūs vidutinio amžiaus krizę jau pergyvenote ar dar ne? Kaip manote?
Nesvarstykit, nes šiai kastai nepriklausote. Esate tas vienas iš dešimties tūkstančių kuriuos reikia klonuoti ir veisti, nes kol Lietuvoje neatsiras melejono Skirmantų Tumelių, tol ji toliau šiknės.
Aš jums, žinoma, dažnai priekaištauju, bet čia mano asmeninis bjaurumas ir nenoras suvokti, kad kabinėjimasis prie jūsų yra tolygu prieš vergovę pasisakančiam žmogui apgailestauti, kad pavyko išlaisvinti tik 99,99 proc. vergų.
Dėl vidutinio amžiaus krizės – nesirgau ir nesirgsiu. Čia kaip su visom ligom – jei žinai priežastis ir emeisi prevencijos – sirgti neturėtum.
Jeigu mes kalbame apie Užkalnį, tai šeimos griovimas jokia ne vidutino amžiaus krizė, ar andropauzė, o paprastas poxuizmas, pavojingiausioje jo formoje.
Kai pražilęs dėdulis prie altoriaus vedasi ką tik apsipūkavusią studentę, tai čia niekaip kitaip nepavadinsi, kaip pedofilija. Nesvarbu, kad studentė jau pilnametė ir ją dulkinti galima teisėtai, tas esmės nekeičia. Na, čia šiaip, pusiau į temą.
Dėl ligų, gerbiamasis, taip nesišakokite, kartais ir prevencija nepadeda 🙂 Kitą kartą svarbiau gydytis tinkamomis priemonėmis tiesiog, o ne įjungti neigimą ar remtis liaudiškomis priemonėmis.
Kad tokios mergiotės dažnai suvokia ką daro ir neretai pačios tą seną krieną pavylioja, kad galėtų jam įsisiurbti į piniginę, o po to dėl kito turtingesnio palikti.
Dėl prevencijos – tai jokio neigimo – žinau kas ją sukelia ir jaučiu milžinišką atsakomybę prieš šeimą, nes žinau, kad nėra blogesnio statistinio prediktoriaus, kaip tik turėti išsiskyrusius tėvus.
Aš šiandien regitroj buvau atsinaujinti vairuotojo pažymėjimą, nes turiu dar seną. Tiksliau du senus pažymėjimus. Taip gavosi, kad ant vieno “A” kategorijos antspaudėlis yra, o ant kito “B”.
Tam kad galėčiau pasikeist – reikalingas sveikatos pažymėjimas. Tai gavau aš tą pažymėjimą tik ten nebuvo parašyta, jog esu sveikas ir “A” kategorijai (tik “B”).
Tai nepatingėjau gaut dar vieną pažymėjimą, kuriame atsirado ir “A”. Nors motociklo neturiu ir nevažiavau juo jau… seniai.
Tai dabar matysim kaip bus su ta krize.
Negaliu nesutikt su didžiąja dalimi…. taikliai ir skaudžiai 🙂
Iš esmės abiejų aprašytų ponų veikimo strategija labai panaši, skiriasi tik priemonės ir mastai. O dėl žurnalisto – visi turim visokių silpnybių ir pomėgių, tačiau negali nematyt visumos, jei jau dirbi tokį darbą ir nesi koks Ačas.
Beje, dėl asmeninio gyvenimo – kiek esu kuo labai stebėjusis ar pasipiktinus – visada man aplinkybės tai primindavo, kartais ir pati papuldavau į panašias situacijas, o kartais gyvenimas tiesiog plekšteldavo. Tai susilaikysiu 🙂