Andriaus Kubiliaus atsistatydinimas – negudrus triukas lengvatikiams

Balandis dar neprasidėjo, o įvairiose politinėse grupuotėse jau vyksta apsivalymai. Garsiausios šio ankstokai prasidėjusio švaraus mėnesio akcijos – A. Kubiliaus ir L. Graužinienės atsistatydinimas iš savo respektyvių partijų pirmininkų postų.

Sulig tuo visi politologai ir niekada neklystantis trolibanas pradėjo vapėti apie vakarėjančią Lietuvą ir solidų partijų elgesį. O aš siūlau visiems atsikvošėti ir tai priimti, kaip negudrią viešų ryšių akciją negudriems protams.

Žinot kada reikėtų džiaugtis dėl progreso TS-LKD? Tada, kad būtų iš jos išmėžtos visos abramikienės, degutienės, juknevičienės, visi dagiai, razmos, adomėnai ir kiti abrozdėlius bučiuojantys urviniai žmonės, kuriems tik duok laisvę ir gyvensite pagal Šariatą. Konservatorių pirmininko pakeitimas yra tolygu Lados ženkliuko pakeitimui į BMW ant seno, surūdijusio, vištide virtusio Žigulio.

Ir nereikia iliuzijų, kad A. Kubilių privertė atsistatydinti kažkokios vakarietiškos praktikos išpažinimas, ar socialinė atsakomybė. Visų pirma, davai gal baigiam su Vakarų politikos idealizavimu. Yra ten apsčiai ir vietinių gražulių, žirinovksių bei kitos nerespektabilios liaudies. Ne šventieji puodus lipdo, o politiką visur ir visuomet darė tik naivūs durniai ar amoralūs sociapotai.

Prieš save matote valdžios atstovą, kuris yra končinas alkoholikas, geria viešumoje dažnai, o išgėręs visai nebesivaldo ir be kitą ko yra pagautas su kažkokiais gangais rūkant kreką (narkotiką, kurį vartoja išimtinai padugnės ir degeneratai), o pripažinęs, kad galbūt ir girtam stupore (šį faktą pabrėždamas kaip išteisinantį) rūkė, kategoriškai atsisakė atsistatydinti, kaip koks Vilius Navickas (ilgametis konservatorius, beje). Ir tai ne koks nors Čeliabinsko kolchozo pirmininkas, o Toronto – vieno iš Reikšmingiausių Kanados miestų meras Rob Ford.

Dabartinė situacija tokia – TS-LKD gavo kaulus seimo rinkimuose, nepateisino lūkesčių Europos parlemento rinkimuose ir nesublizgėjo savivaldos bei mero rinkimuose*. Priedo jų Vilniaus skyrius, keldami kandidatą į merus sukėlė tokį cirką, kad net aršiausi tevines ginejai neturėjo kur iš gėdos akių padėti. O apie priešrinkiminę agitaciją Kauno mero rinkimuose jau kalbėti neverta.

Jeigu vieną vakarą, susitiktų A. Zuoko ir V. Uspaskicho priešrinkiminės kampanijos, išgertų per daug šiltos kontrabandinės degtinės ir apturėtų aistringą naktį, po kurios užsimegztu nauja gyvybė, kuri būtų aborto būdu nutraukta, bet net ir nuleista į kanalizaciją ir ten mitusi radioaktyviomis atliekomis išgyventų – vis tiek nesigautų tokio žemo lygio politinės reklamos.

Matydami sparčiais tempais besitraukiantį elektoratą, konservatorių komunikacijos specialistai pateikė savo įžvalgas: rinkimus laimi jauni, švieži ir dinamiški veidai, o jei dar 2016 m. norite papulti į parlamentą – darykite išvadas. Ir viskas. Jokių A. Kubiliaus egzistencinių kančių ar ilgai brandintų sprendimų – tiesiog elementoriškas partijos įvaizdžio keitimas į tokį, koks patiktų rinkėjams.

Čia ir yra politikos esmė – užčiuopti elektorato norus ir parengti juos atitinkančią pakazūchą. Nebūtina net kažko įgyvendinti, užtenka tiesiog apsimesti, kad pažadai įvykdyti ir pastoviai, nuosekliai kartoti šį melą tiek kartų, kol jis virs realybe. Vat iš čia ir atsirado A. Kubiliaus mantra apie suvaldytą krizę. Įsiklausykite, vyriausybė, kuri užsiiminėjo mokesčių kėlimu, reguliavimo didinimu, inovacinių slėnių pigių ofisynų su neveikiančiais tualetais statyba, kažkokiomis neaiškiomis IBM centrų maklėmis, saulininkų burbulais – suvaldė krizę. Ne verslininkai, užstatę viską ką turėjo, kad mokėtų algas darbuotojams, lygioje vietoje su padidintais mokesčiais bei atitinkamai išaugusiais kaštais suradę naujas rinkas ir visaip kitaip sugebėję išgyventi 2008-2009 m. audrą, o valdžia, kuri gyvybiškai svarbiu reikalu laikė prekybos alkoholiu apribojimą.

Viešumoje TS-LKD pasisako už laisvą rinką ir kapitalizma, tačiau praktikoje jų laisvos rinkos skatinimo politika visuomet buvo maždaug panašaus lygio kaip interneto sklaida Šiaurės Korėjoje. Vien ko vertas faktas, jog I. Degutiene – viena svarbesnių konservatorių partijos personų – atvirai pasisako už progresinius mokesčius, o I. Šimonytė, būdama finansų ministre, labai rimtai siūlė visiškai apriboti grynų pinigų apyvartą, arba tai, kad jų vadovaujama Permainų koalicija** žadėjo mažinti valstybinį aparatą, ko pasėkoje pažaidė antpirščiais, įsteigė dar vieną ministerija, o finale taip ir nieko nesumažino. TS-LKD įgyvendinama politika visuomet buvo elementarus populistinis marksizmas su rožančiais. Dėl to geriausias dešiniųjų premjeras buvo Algirdas Mykolas Brazauskas, o kairiųjų – Andrius Kubilius.

Mieli skaitytojai, aš jūsų labai prašau neapsigauti nebūti kaip tos nelaimingos moteriškės, kurios patiki eiliniais girto smurtaujančio diedo atsiprašymais bei pasakaitėmis apie tai, kaip dabar bus viskas kitaip ir sekantį vakarą gauną per veidą. TS-LKD taip ir liks tamsybės ir negudrios politikos kuri prasideda ir baigiasi nuo frazės: TEVINE PAVOJŪJAAAAAA!!!!!!1111! bastionu, o šios partijos nariai toliau girti šlaistysis oro uostose, siūlys nusimyžti kažkam į lėkštę ir agituos už privalomą religinę indoktrinaciją.

Tokių rebrandingų tikslas – dar bent ketveriems metams išdurti populiaciją ir jeigu pasiduosit tokiam marketingui, tik nenustebkit, kai pradėsite mokėti progresinius mokesčius, negalėsite gerti alkoholio ir važiuosite į Latviją darytis abortų ar skirtis. Žmonės nesikeičia, o politikai – tuo labiau.

And don‘t you forget it

* Tik nereikia „galėjo būti blogiau“. Turint omenyje su kokia agresyvia kampanija TS-LKD ėjo į rinkimus ir kaip aukštai jie taikė, bet kam yra aišku, kad tai yra atmazas. Ir nelabai vykęs.

** Daug kas net pamiršo, kad jie buvo save taip nekukliai pasikrikštiję.

Post Comment

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar