Kaip socializmas nugalėjo kapitalizmą

Užkalnis eilinį kartą skėlė ir pavarė apie tai, kaip socializmas ir jo pagrindinis fetišas – sąžiningas resursų perskirstymas baigia išnykti iš žmonių pasąmonės. Jis lygiai taip pat buvo parašęs ir apie neišvengiamą A. Zuoko pergalę 2015 m. mero rinkimuose ir kad mažai kas balsuos už LDSP, DP ir TT 2012 m., nes konservatoriai – valdo .

Čia ir yra pagrindinė informacijos burbulų problema – užsidarius juose galima labai lengvai įtikėti į savo kliedesius. Tačiau nesvarbu kokiomis mes fantazijomis begyventume, realybės nepakeisim. O realybė yra žiauri – socializmas Vakaruose* triuškinančiai nugalėjo kapitalizmą.

90-tųjų pradžioje, kada Berlyne dar sklandė dulkės nuo sugriuvusios Geležinę uždangą žymėjusios sienos, kada viena po kitos SSRS palikinėjo jos okupuotos respublikos ir aneksuotos satelitinės valstybės, kada Balkanus draskė pilietiniai karai, o Maskva, atkišusi nuo imperinių pagirių drebančias rankas, gailiai prašė išmaldos, Vakaruose buvo švenčiama pergalė prieš blogį. Tais laikais industrializuotų valstybių ekonomika pilnu tempu važiavo pirmyn: nedarbas buvo mažas, perspektyvos geros, o R. Reagon ir M. Thatcher laikų ekonominės negandos buvo seniai praeityje. Šią kolektyvinę Vakarų euforiją ir bravadą įkūnijo Francis Fukuyama veikalas – The End of History and the Last Man, kuris apdainavo visišką ir amžiną liberalios demokratijos pergalę prieš bet kokias kolektyvizmo apraiškas.

Vakarai džiūgavo nukovę priešą prie tvirtovės sienų, tačiau visiškai nepastebėjo, kaip jis ištisais dešimtmečiais kasė tunelius po tvirtovės sienomis. Visi tikėjosi, kad socializmas bus eksportuotas ant rusiškų tankų ar Kalašnikovo durtuvų, su paradais, fanafarom bei grandioziniais mūšiais, todėl mažai kas pastebėjo, kai jis įslinko per užpakalines duris ir tyliai perrėžė gerklę saldžiai miegojusiam kapitalizmui.

Mes džiūgaujame neregėta įperkamų prekių ir anksčiau neturėtų laisvių įvairove, tačiau užmirštame, kad daugiau nei pusę elektorato sudaro tie, kas balsuoja už MMA, pašalpas ir valdiškas darbo vietas. Prieš 30 metų, kai politikai klausdavo Vakarų verslininkų ko jiems reikia, jie kolektyviai atsakydavo “kad nuo mūsų atsiknistumėt”. Kai to paties verslininkų klausiama dabar, jie reikalauja daugiau finansinės paramos ir reguliavimo.

Atsiverskite bet kokią meinstryminę publikaciją ir pamatysite vieną labai konkretų trendą – dėl visų negandų yra kalta laisvė (per mažas rinkos reguliavimas, nepakankamas biurokratų kiekis, per skaudūs kažkieno juokeliai ir t.t.), o vienintelis visų problemų sprendėjas – valdžia. Subankrutavo kelios turizmo kontoros – tegu valdžia griežtina reguliavimą ir kuria naujus departamentus; per didelės kainos parduotuvėse – tegu valdžia sureguliuoja antkainius, įsisiautėjo energetikos monopolistai – tegu valdžia steigia valstybinius monopolius, per mažai inovacijų – tegu valdžia atidarinėja naujus universitetus, steigia slėnius ir visaip subsidijuoja jų kūrimą.

Socializmo pasaulyje taip daug, kad jis juntamas kultūroje – jau aštunti metai iš eilės visų kinoteatrų topuose yra filmai apie superherojus, kuriuos vienija 2 pagrindinės temos:

1. kažkas tampa galingu karminio atsitiktinumo, bet ne savo iniciatyvos dėka (įkanda radioaktyvus voras, apsinuodija radiacija, nutrenkia žaibas, praranda tėvus ir pašvenčia visą savo gyvenimą kovai su nusikaltėliais, gauną skeveldrą į krūtinę ir atrandą empatiją ir t.t.)
2. visas pasaulio problemas gali išspręsti literaliai iš dangaus nukritęs tobulas herojus.

Tokių filmų preferencijos rodo vieną labai reikšmingą dalyką: didžioji dalis žmonijos fantazuoja, kaip jie atsiduotų kažkokiai grupei uniformuotų žmonių, kurie pakeistų jų gyvenimus ir išspręstų visas problemas. Tai yra government porn.

Savo Komunistų manifeste Marksas ir Engelsas rašė, kad perėjimui nuo kapitalizmo iki absliutaus komunizmo reikia pritaikyti dešimt priemonių. Daug kam jos gali kelti šypsena, kaip utopiniai kliedesiai, bet juokai praina, kai suvoki, kad didžioji dalis šių priemonių jau įgyvendinta:

1. Žemės nuosavybės eksproprijavimas ir žemės rentos sunaudojimas valstybės išlaidoms padengti.

Šiandien šis tikslas yra pasiektas nekilnojamo turto mokesčiais. Kai jūsų turtas yra jais apdedamas – valstybė iš esmės jūsų NT konfiskuoja ir pernuomoja už rentą, kurią pavadina nekilnojamo turto mokesčiu.

2. Dideli progresyviniai mokesčiai.

Progresiniai mokesčiai taikomi daugelyje šalių, o svarstymai apie jų įvedimą vyksta kone kiekvienoje pasaulio valstybėje.

3. Paveldėjimo teisės panaikinimas.

Dar kitaip vadinama paveldėjimo mokesčiu, kurio nesusimokėjus palikimo negausi.

4. Visų emigrantų ir maištininkų turto konfiskavimas.

Tas labiau paplitę Rytuose, kur politikai kitamanius paskelbinėja kokias nors ekstremistais, areštuoja ir konfiskuoja jų turtą. Vakaruose tas didžiąja dalimi išnyko, tačiau reikia tik pakankamai gilios krizės, kad išlaikytinių elektoratas nubalsuotų už tokius, kurie įgyvendintų šią politiką.

5. Kredito centralizavimas valstybės rankose per nacionalini banką su valstybiniu kapitalu ir išimtiniu monopoliu.

Šimtaprocentinis įgyvendinimas per centrinius bankus ir fiatinę valiutą.

6. Viso transporto centralizavimas valstybės rankose.

Daugeliui valstybių priklauso keliai, geležinkeliai, avialinijos, miesto ir tarpmiestiniai vežėjai. Vakaruose dar neįvyko visiškos transporto nacionalizacijos, bet bent trys ketvirčiai susiekimo infrastruktūros yra valstybinėse rankose.

7.Valstybinių fabrikų, gamybos įrankių skaičiaus padidinimas, dirvonų įsisavinimas ir žemės pagerinimas pagal bendrą planą.

Kolkas valstybės įmonių nemažėja, privatizacija Vakaruose labai vangi, Europoje ir JAV yra stebimas viešo sektoriaus augimas, o žemės ūkio subsidijavimas vyksta milžiniškais mastais su kraupia maisto perprodukcija.

8. Visiems lygi darbo prievolė, pramoninių armijų steigimas, ypač žemdirbystės reikalams.

Lietuvoje nedirbti yra draudžiama – arba stoji į darbo biržą, arba moki PSD. Panašių sovietūchinių nesąmonių yra ir daugelyje kitų valstybių.

9. Žemdirbystės ir pramonės sujungimas, panaudojimas priemonių skirtumui tarp miesto ir kaimo palaipsniui pašalinti.

Bent kiek prakutusi valdžia dosniai pigiomis paskolomis ir negrąžintinomis subsidijomis šeria pramonę ir žemės ūkį. Šis teiginys, ypač pabrėžiant dalį apie atskirtį tarp miesto ir kaimo, yra garantuotai vartojamas 90-tyje procentų demokratiškai į parlamentus renkamų partijų programose (16-tosios vyriausybės programa, 384 punktas).

10. Visuomeninis ir nemokamas visų vaiku auklėjimas. Panaikinimas vaiku darbo fabrikuose šiuolaikiniu jo pavidalu. Auklėjimo sujungimas su materialine gamyba ir t. t.**

Pasaulyje praktiškai neliko valstybių be privalomo nemokamo vidurinio išsilavinimo.

Tai ir yra baisioji tiesa – socializmas niekur nedingo, jis tik išsiblizgino mėšlynus čebatus, įšoko į madingą kostiumą ir pasivadino kapitalizmu.

Tai jau ne pirmas toks leftistų triukas. JAV jie tikrąja to žodžio prasme pavogė terminą liberalas. Amerikoje jis reiškia ne kapitalistinius laisvūnus, kurie kovoja už tai, kad susituokę gėjai asmeniniais ginklais galėtų saugoti savo legalios marihuanos plantacijas, o perkarusias akiniuotas harpijas, kurios agituoja už MMA didinimą, maksimalų privataus kapitalo apmokestinimą, didelius mokesčius turtingiesiems ir kitokį socialistinį šamanizmą. Kairuoliai liberalą pasivogė taip gerai, kad JAV klasikiniams liberalams teko išrasti naują terminą – libertaras (libertarian).

Tas pats ir nutiko su kapitalizmu – pridengus socializmą keinsistiniu grimu, žmonėms buvo parduota svajonė, kad galima turėti kapitalistinę gerovę su gausia socialistine chaliava. Tai buvo toks pats negudrus triukas, kuris verčia pirkti knygas, žadančias idealias kūno formas per tris dienas. Ir lygiai taip pat, kaip dietologiniai šarlatanai, naujieji socializmo apologetai su savo nuodinga ideologija papuolė į ekonomikos bestselerius, pagal kuriuos dabar gyvena didžioji dalis pasaulio.

To rezultatas – 2007 m. finansinė krizė, dėl kurios, kaip paskelbė tradicinės medijos propagandistai – buvo kalta laisva rinka. Valdžia pigiais fiatiniais pinigais pripūtė NT burbulus, užreguliavo finansų sektorių iki tokio lygio, kad jame galėjo išlikti tik saujelė too-big-to-fail gigantų, o kada jie prisižaidė –išpirko jų skolas, taip sudarydama prielaidas dar vienai krizei***, tačiau, žinoma, dėl visko kalta laisva rinka, kuria FIRE (finance, insurance, real estate) sektoriuje net nekvepėjo.

Taip, aš pilnai suvokiu, kad tokia situacija susidarė dėl to, kad oligarchija tiesiog nusipirko jiems palankų reguliavimą, bet čia ne kapitalizmo problema, nes tikrame kapitalizme valdžia nedalyvauja, o jei dalyvauja – tai nėra kapitalizmas. Dėl to dabartinę pasaulinę ekonomiką galima įvardinti kaip social – merkantilizmą. Išties vienintelė tikros laisvos rinkos apraiška yra juodoji rinka, kurioje dalyviai savo noru perka tas prekes, kokias nori, jų norimomis sąlygomis ir jokia valdžia ten savo durnos nosies nekiša.

Tai ką tada daryti, girdžiu iš aplinkui apsižiūrėjusio ir pamačiusio vieną socializmą skaitytojo, klausimą? Nuoširdus atsakymas – nežinau. Visų atsakymų niekas neturi – tai pagrindinė priežastis, kodėl socializmas neveikia, nes nebūna tobulų visažinių, kurie gali išspręsti visas problemas. Aš nežinau kaip galima nugalėti visą pasaulį apėmusį socializmo virusą, bet žinau, kad reikia apie jį kalbėti. Reikia kalbėti ir padėti žmonėms suprasti skirtumą tarp kapitalizmo ir socializmą kapitalizmo skūroje, nes kaip sakė vienas iš moderniosios vadybos korifejų – E. Goldrattas – problemos įvardinimas yra jos sprendimo pradžia.

*Visus konservuotus žmogeliukus iš anksto prašau pasilaikyti sau tuos atsibodusius ir menko originalumo kaltinimus, kad teksto autorius dirba Latvių gatvei, palaiko Kremliaus vatinę propagandą ir agituoja už dvasingą prisijungimą prie Eurazijos sąjungos. Rusiją ir jos geopolitines ataugas socializmas pasiglemžė seniai ir apie tokį, visiems labai gerai žinomą dalyką kalbėti yra tiek pat vertinga, kiek apie faktą, jog išmatos smirda.

**Prašom tik nepradėti kniaukti, kad agituoju už vaikų darbą. Šiuo klausimu aš pilnai palaikau Marksą ir Engelsą, bet dar nereiškia, jog jei pritariu vienai mažai jų ideologijos daliai, kad privalau sutikti su visa komunizmo doktrina. Garantuoju, kad rastumėte nors viena klausimą, dėl kurio sutartumėte su Hitleriu, bet dar nereiškia, kad dėl to privalote būti nacis.

***Jeigu kompulsyvaus lošėjo negysi, o tik nurašinėsi jo skolas, yra šimtaprocentinė garantija, kad jis prasilošinės ir toliau.